Gyvenamosios planetos
Specialiai egzoplanetų (planetų, besisukančių ne aplink Saulę, o aplink kitas žvaigždes) paieškoms skirtas ir 2009 metais NASA paleistas palydovas „Kepler“ dviejose žvaigždžių sistemose aptiko tris superžemes (planetas, sunkesnes už Žemę, bet lengvesnes už dujų milžinus). Sistemos „Kepler-62“ centre aptiktos penkios egzoplanetos. Trys iš jų yra per daug arti žvaigždės, todėl jų paviršiuje gali nebūti vandens, o dvi kitos – „Kepler-62e“ ir „Kepler-62f“ – yra potencialiai gyvenamoje zonoje, ir, tyrėjų nuomone, gali būti padengtos vandenynais. Abiejų planetų spindulys didesnis už Žemės, o pilną apsisukimą aplink žvaigždę jos atlieka per 267 ir 122 Žemės dienas.
Dar vieną superžemę mokslininkai aptiko sistemoje „Kepler-69“, kuri susideda iš Saulės žvaigždės-dvynės ir dviejų egzoplanetų, vienų kurių – „Kepler-69c“ – yra potencialiai gyvenamojoje zonoje. Planetos spindulys 70 proc. didesnis už Žemės, o aplink žvaigždę ji apsisuka per 242 dienas.
Milžiniški geizeriai
Mokslininkai aptiko didžiules įkrautų dalelių emisijas, kurių šaltinis – mūsų galaktikos branduolys. Milžiniški „geizeriai“ siekia apie 50 tūkstančių šviesmečių ilgį, kas sudaro maždaug pusę galaktikos skersmens.
Šios galingos srovės yra įkrautų dalelių elektromagnetiniai spinduliavimai, kurie įvyksta dėl per pastaruosius šimtus milijonų metų galaktikos centre vykstančių žvaigždžių gimimo procesų. Dalelių srauto greitis – apie 1000 kilometrų per sekundę. Tai yra gera naujiena. Pirma, mūsų laimei srautas nejuda Žemės kryptimi. Antra, astronomai pagaliau turi galimybę ištirti mūsų galaktikos magnetinio lauko susikūrimo ir palaikymo paslaptį. Šie „geizeriai“ gali turėtų svarbų vaidmenį juos formuojant.
Paveikslėlyje matote du vaizdus – patys „geizeriai“ yra šviesiai mėlynos spalvos (iš tiesų jie nešviečia matomame diapazone ir yra nuspalvinti kompiuteriu) ir mūsų Paukščių Takas, kurį dažnai gali išvysti kiekvienas. Srautai iš tiesų kiek išsilenkia – tai ne montažas.
Marso vandenynai
Vanduo Marse buvo aptiktas jau seniai, ir jo atsargos vien tik poliarinių kepurių ledo pavidalu pasirodė tokios milžiniškos, kad jų užtektų didžiuliams ir giliausiems vandenynams susikurti.
Šių metų vasarį marsaeigis „Curiosity“ pirmą kartą pramušė raudonosios planetos gruntą ir paėmė pirmą istorijoje atitinkamą mėginį. NASA šias manipuliacijas palaikė didžiausiu pasiekimu po aparato nusileidimo ant Marso paviršiaus. Jau kovo mėnesį kai kuriuose iš mėginių buvo aptikti hidruoto kalcio sulfato – faktiškai tai yra gipsas, o tai reiškia kontaktą su vandeniu.
Viena iš savo „rankelių“ – neutroniniu skeneriu DAN (Dynamic Albedo of Neutrons), kuris pagamintas Rusijoje, – marsaeigis „Curiosity“ pakrapštė Marso paviršių ir rado gruntinio vandens pėdsakų 60 centimetrų gylyje. Be to, naujausi palydovo MRO duomenys parodė, kad vanduo Marse egzistavo daugiau nei prieš 3 milijardus metų, kai planetoje buvo palankios sąlygos atsirasti gyvybei.
Juodosios skylės sukimosi greitis
Astronomai su „NuSTAR“ palydovo pagalba pirmą kartą sugebėjo tiksliai pamatuoti supermasyvios juodosios skylės sukimosi greitį. Paaiškėjo, kad jis yra labai arti šviesos greičio.
Supermasyvios juodosios skylės egzistuoja kiekvienoje iš šiai dienai žinomų galaktikų. Mokslininkai sugebėjo nustatyti ir supermasyvios juodosios skylės dydį. Jos skersmuo sudaro apie tris milijonus kilometrų. Aukštas jos sukimosi greitis, tyrėjų manymu, liudija apie tai, kad ji susikūrė dėl vieno ar kelių didelio masto materijos absorbcijos procesų.
Supermasyvių juodųjų skylių vystymosi suvokimas turėtų padėti mokslininkams ištirti galaktikų evoliucijos pobūdį. Mokslininkai mano, kad kai kuriais atvejais energija, kuri gaminama juodosios skylės augimo metu, gali visiškai sustabdyti tolimesnę galaktikos plėtrą.
Trečia arčiausia žvaigždė
6,5 šviesmečių nuo atstumu nuo Žemės aptiko trečią arčiausią žvaigždę. Arčiau Saulės sistemos tik Kentauro Alfos sistema, kuri nutolusi 4,3 šviesmečius, ir Barnardo žvaigždė – maždaug 6 šviesmečiai nuo mūsų.
Atrastoji sistema panaši į porą rudų taškelių, besisukančių vienas aplink kitą. Ji pavadinta „WISE 1049-5319“. Šie taškeliai – žvaigždės, kurių masė yra nepakankama branduoliniams procesams jų branduolyje. Objektai skleidžia gerokai mažiau šviesos, todėl juos sunku aptikti.
Visata vyresnė
Visata yra vyresnė, nei buvo manoma. Maždaug 100 milijonų metų.
Europos kosmoso agentūros komanda išaiškino, kad visatai yra 13,8 milijardo metų, ir ji plečiasi kiek lėčiau. Paaiškėjo, kad joje daugiau įprastos materijos (4,9 proc.), kurią mes galime matyti, ir tamsiosios materijos (68,3 proc.), kurios mes nematome. O štai tamsiosios energijos joje mažiau, nei buvo manyta.
Naujas Neptūno palydovas
Kalifornijos instituto SETI darbuotojas Markas Showalteris 2013 metų liepos 1 dieną, kai NASA teleskopu „Hubble“ padarytose nuotraukose tyrinėjo Neptūno žiedų segmentus, atsitiktinai pažvelgė toli už jų ribų ir pastebėjo anksčiau nežinomą dėmę. Liepos 15 dieną NASA savo tinklapyje patvirtino, kad aptikta dėmė yra naujai atrastas Neptūno palydovas – jam priskirtas laikinas pavadinimas „S/2004 N 1“. Tai yra keturioliktas aptiktas Neptūno palydovas ir mažiausias pagal dydį: palydovo skersmuo siekia apie 19 kilometrų. Palydovo orbita yra 105251 kilometrai nuo planetos ir yra tarp kitų Neptūno palydovų, Larisos ir Protėjo, orbitų. Pilnai aplink Neptūną S/2004 N 1 apsisuka per 23 valandas.
Į Marsą – pavojinga!
Praėjusiais metais NASA visus nuliūdino – pilotuojamas skrydis į raudonąją planetą yra labai rizikingas gyvybei dėl aukšto radiacijos lygio.
Žemė nuo kosmoso radiacijos yra apsaugota magnetiniu lauku. Antru panašaus pobūdžio filtru galima laikyti atmosferą. O štai už šių „filtrų“ ribų mokslininkams reikėtų pagalvoti apie apsaugą.
Duomenys apie radiacijos lygį buvo gauti marsaeigio „Curiosity“ skrydžio nuo Žemės iki Marso metu. Specialus radiometras RAD įvertino radiacijos lygį tiek skrydžio metu, tiek ir ant planetos paviršiaus. RAD užfiksavo dvigubai didesnį radiacijos lygį, nei buvo manyta.
Didžiausia spiralinė galaktika
Astronomų aptikta spiralinė galaktika NGC 6872 yra gerokai didesnė, nei manyta anksčiau. Dabar ji laikoma stambiausia iš žinomų spiralinių galaktikų.
Galingiausias uraganas Saturne
Zondas „Cassini“ nufotografavo Saturne uraganą, kuris yra 20 kartų didesnis už bet kurį Žemėje kada nors užfiksuotą uraganą.
Saturnas – viena iš penkių Saulės sistemos planetų, matomų plika akimi iš Žemės. Mokslininkai seniai pastebėjo, kad Saturnas yra pakankamai vėjuota planetą – oro srautų greitis siekia 500 metrų per sekundę. Pagrindinis Saturno uragano skirtumas nuo Žemės uraganų – didžiuliai mastai ir neįtikėtini sukimosi greičiai.
Tyrėjų manymu, dabartinis Saturno uraganas prasidėjo dar prieš kelerius metus. Jo skersmuo – apie 2000 kilometrų, ką būtų galima prilyginti maždaug pusei Australijos. O vėjo greitis viršija 500 kilometrų per valandą. Tačiau stichijos centre ramu ir tylu.
