19-as pagal turtingumą Afrikos žmogus viename iš savo interviu teigė, kad svarbiausia ne žmogaus turtas, o tai, ką jis daro. Jimas Ovias gali būti laikomas tikru „afrikiečio pagal apibrėžimą“ paradoksu – jis rafinuotas kosmopolitas, šnekus ir išsilavinęs džentelmenas. Jis nušviečia daug faktų apie Afriką, kuriuos pasaulis turėtų žinoti, rašo toptenz.net. Tačiau per įvairias machinacijas, interesų kovas ir propagandą, daug kas pamirštama ir nuslepiama...
5. Afrika nepriklauso „juodajai“ rasei
Sudėtinga žmonių migracijos Afrikoje istorija prasidėjo prieš daug tūkstančių metų. Žinoma, kad modernieji žmonės pradėjo kraustytis iš Afrikos apytiksliai prieš 70 tūkst. metų. Tačiau apytiksliai prieš 45 tūkst. metu mažiausiai dvi populiacijos sugrįžo atgal. Šie asmenys tapo berberų žmonių, tapusių vietiniais šiaurės Afrikos gyventojais, protėviais. Po arabų invazijos, islamiška įtaka palietė beveik visus berberų visuomenės aspektus, tad jie laikomi panašesniais į arabus nei į afrikiečius.
Pagrindiniai skirtumai tarp šiaurės Afrikoje ir už Sacharos gyvenančių žmonių kalbų, religijų ir kultūrų yra dėl juos atskiriančios Sacharos dykumos kuriamo barjero. Pietų Afrikoje vietiniai bušmėnai fiziškai skiriasi nuo kitų Afrikos genčių kaip ir pigmėjai.
4. Afrikoje vyko brutalūs karai tarp vietinių gyventojų
Egzistuoja labai paplitęs utopiškas įsitikinimas, kad Afrikos tautos gyveno pilnatvėje ir harmonijoje, be karų ir priespaudos tol, kol XV amžiuje į žemyną atvyko europiečiai. Šis mitologinis archetipas padėjo kontinente įsigalėti socialistinei ideologijai, kuri ir toliau akina lyderius ir naikina ekonomiką.
Iš tiesų karų Afrikoje istorija yra viena seniausių visame pasaulyje. Kiekvienas Afrikos regionas turėjo imperijų klestėjimo amžių. Vakaruose žinoma apie Ganos ir Mali imperijas, Kénédougou karalystę; rytuose tarpusavyje kovojo Axumite imperija ir Zagwe, Solomonic dinastijos. Šiaurėje egiptiečiai dominavo Kush žemėje. Pietuose migruojančios ir Bantu kalbomis kalbančios gentys atvyko iš Didžiųjų ežerų teritorijos ir apytiksliai V amžiuje išstūmė vietinius gyventojus.
3. Dekolonizacija ir moderniosios Afrikos problemos
Nuo XV amžiaus Portugalija, Ispanija, Didžioji Britanija, Prancūzija, Italija ir Vokietija dalinosi kontinentą. Paskutinis taškas buvo padėtas Berlyno konferencijoje 1884 metais, kuomet Afrika buvo galutinai ir oficialiai pasidalinta. Nuo 1950-ųjų iki 1970-ųjų Afrikos valstybės atgavo savo nepriklausomybę ir lyderiai iš Afrikos formavo savo tautų gyvenimą arba dirbdami kartu su Europos galiomis arba veikdami prieš jas.
Deja, 70 metų oficialios kolonizacijos visiškai pakeitė Afrikos visuomenių politines, ekonominis ir socialines struktūras. Nacionalinės sienos ir teritorinės ribos, nusprendus Europos galingiesiems, buvo paliktos. Tai nulėmė įvairius etninius konfliktus ir kovas dėl pozicijų. Silpnas resursų administravimas, prastas valdymas, patrimonializmas, bendra išsilavinimo stoka paralyžavo ekonomikos vystymąsi. Daugeliu atvejų pagalba iš užsienio buvo teikiama tik tuomet, kai lyderiai sutardavo dėl pokyčių, kurie naudingi pagalbos tiekėjams. Net dabar pagalba dažnai yra tik civilinių karų priežastis.
2. Prekyba vergais iš Afrikos buvo kur kas didesnis verslas nei mokėmės
Vergovė Afrikoje egzistavo šimtus metų. Istoriškai vergai buvo laikomi tarnais, o ne daiktais. Ji taip pat egzistavo labai įvairiomis formomis, kurios nebūtinai tilptų į modernų vergovės apibrėžimą. Pavyzdžiui, žmonės tapdavo vergais tam, kad tokiu būdu grąžintų skolą arba atidirbtų už padarytą nusikaltimą.
Gerai žinoma vergų prekyba, kuomet Afrikos gyventojai buvo gabenami į kitus kontinentus - ji klestėjo nuo XV iki XIX amžiaus. Tuo metu iš Afrikos buvo išgabenta apie 12 milijonų vergų. Įdomu tai, kad pagal oficialius dokumentus į Didžiąją Britaniją buvo atgabenta apie 3 milijonus vergų, o štai į JAV išsiųsta tik 305326.
Tačiau Afrikos istorijoje buvo ne vienas prekybos vergais momentas. Pavyzdžiui, arabų vergų prekybos metu iš Afrikos per Sacharą ir Indijos vandenyno kelius gabenta daugiau nei 17 milijonų vergų.
Taip pat pripažinta, kad kai kurios vakarų Afrikos imperijos klestėjo būtent dėl vykdytos vergų prekybos. Oyo imperija, Asanti ir Dahomey karalystės aktyviai įsitraukė į vergų ieškojimo ir pardavimo procesus. Jų ekonomikos tapo tokios priklausomos nuo vergų prekybos, kad po jos uždraudimo žlugo.
Tačiau svarbiausia paminėti vadinamąją Barbary vergų prekybą, kuri klestėjo XVI-XIX amžiuje. Šiaurės Afrikos piratai iš Italijos, Prancūzijos, Ispanijos, Anglijos ir net Islandijos pagrobė daugiau nei 1,25 milijono europiečių ir juos pardavė į vergiją šiaurės Afrikoje. Šie vergai priešingai nei afrikiečiai neturėjo galimybės išsipirkti savo laisvę.
1. Mes visi esame afrikiečiai
Kai kalbama apie moderniojo žmogaus kilmę mokslininkai sutaria, kad nesutaria. Yra dvi pagrindinės kilmės teorijos – „Iš Afrikos“ ir „Daugelio regionų“. Pagal „Iš Afrikos“ teoriją, modernusis žmogus išsivystė Afrikoje ir iš ten migravo į įvairias pasaulio vietas bei pakeitė neandertaliečius ir kitas mažiau išsivysčiusias žmonių rūšis prieš maždaug 70 tūkst. metų. „Daugelio regionų“ teorija tvirtina, kad prieš modernųjį gyvenęs stačiasis žmogus iš Afrikos išsikraustė apytiksliai prieš 2 milijonus metų ir iš jo modernusis žmogus lėtai išsivystė atskiruose regionuose.
Be archeologinių ir anatominių įrodymų, kurie patvirtina „Iš Afrikos“ teoriją, per pastaruosius du dešimtmečius buvo daug pažengta DNR analizės srityje. Genografijos projektas, pradėtas vykdyti 2005 metais, nurodo moderniojo žmogaus migraciją iš Afrikos tikrinant DNR pavyzdžius iš individų visame pasaulyje. Orojekto rezultatai yra įsimintini. Jie ne tik patvirtino, kad modernusis žmogus iš tikrųjų išsivystė Afrikoje, bet taip pat nurodė, kad mūsų genetinių variacijų skaičius yra toks mažas, kad visi modernieji žmonės kilo vos iš 10-40 tūkst. protėvių.
