Metropolis (filmas „Metropolis“)
Jeigu Niujorką projektuotų pačių įvairiausių dailininkų komanda, meistriškai įvaldžiusi papjė mašė techniką, pagrindinis Babilono architektas ir Donaldas Trumpas, jų bendras kūrinys galėtų būti kažkas panašaus į Metropolį. Šiame godumo ir išnaudojimo paminkle turtingiausi piliečiai gyvena aukštai virš žemės, o miesto požemiuose beveidžiai darbininkai aukojami baisiajam Molochui. Suderinęs futurizmą su senu mitu, režisierius Fritzas Langas sukūrė pirmą didingą miestą kine. Biplanai ir dangoraižiai jame yra šalia biblijiniais bokštais. Dekadentiškame Jošivaros rajone vietiniai „pleibojai“ elgiasi taip, tarsi būtų tapę Romos žlugimo liudininkais. O tamsiuose požemiuose pikti darbininkai kuria revoliucijos planus. Didingas, sudėtingas ir įspūdingas Metropolis tapo antiutopijų pavyzdžiu.
Pandemoniumas („Prarastas Rojus“)
Vos per valandą Šėtono sukurta Pragaro sostinė, pasak britų poeto Johno Miltono, užgožė savo nuodėmingu didingumu visus žmonijos miestus. Miestas kurtas kaip Rojaus architektūros atspindys. Tai yra tiesioginis iššūkis dieviškajai pasaulio valdžiai. Sujungęs klasikinę architektūrą su scenomis, tiesiogiai primenančiomis Dantę, J. Miltonas sukūrė idealią terpę savo pasimetusiam antiherojui Šėtonui: didingas ir įspūdingas Pandemoniumas, kuris iš tiesų yra niekinga „imperija“.
Šiuolaikinis Paryžius (filmas „Playtime“)
Šiame Jacqueso Tati filme atsispindi jo požiūris į meilę/neapykantą modernizmui. Septinto dešimtmečio Paryžiuje su jo aštriais kampais, tiesiomis linijomis ir griežtai reglamentuota tvarka ponas Hulotas patenka tai į vieną, tai į kitą nemalonią situaciją. Šis Paryžius – pilkas, jis naikina žmogaus dvasią, bet jame yra ir grožio pėdsakų, ypač kai gatvėse užsidega šviesios. Ir jis išgyvena. Filmas buvo filmuojamas specialiai pastatytame miesto makete (jame buvo ir veikianti elektrinė, gatvių sistema ir netgi keletas dangoraižių). Siaubinga J. Tati satyra demonstruoja šiuolaikinių megapolių bjaurumą, parodo, kad juos šlovina net tie, prieš kuriuos jie yra nukreipti.
Varinis miestas (Filmas „Tūkstantis ir viena naktis“)
Šis apleistas metalinis miestas Afrikos lygumose yra centrinis elementas siaubingoje „Tūkstančio ir vienos nakties“ istorijoje. Apie jį sklando siaubingos legendos; teigiama, kad ten gyvena piktų džinų dvasios, kuriuos prieš daugelį amžių epinėje kovoje nugalėjo Suleimanas. Šios dvasios buvo įkalintos ir patalpintos į mažyčius indelius, todėl jie toli gražu nėra taikūs. Jų pyktis pavertė miestą sunaikintu miestu-vaiduokliu, į kurį nedaug kas drįsta įeiti. Varinis miestas yra vienas pirmųjų mitinių miestų pavyzdžių literatūroje. Jis išsaugo nuostabų literatūrinį pavidalą, o pasaka apie jį yra viena iš geriausių „Tūkstantyje ir vienoje naktyje“.
Interzona („Nuogi pusryčiai“)
Jeigu Hansas Rudolfas Gigeris vieną savaitę praleistų vienoje kameroje su Franzu Kafka ir Marquisu de Sade‘u, galbūt tuomet jis susapnuotų kažką panašaus į Interzoną. Šis miestas, sukurtas realaus „internacionalinio miesto“ pagrindu, kuris egzistavo Tanžere iki 1956 metų, neturi kažkokios topografinės nuorodos, ir greičiausiai yra beprotiško Williamo S. Borroughso fantazijos šuolio vaisius. Miestas pilnas žmonių su seksualiniais nukrypimais, sadistinių narkotikų prekeivių, asmenų, kenčiančių nuo staigių beprotystės priepuolių ir ekshibicionistų-iškrypėlių. Šiame mieste gyvena sociopatas daktaras Benway, milijardierius-iškrypėlis A.J. ir daugybė kitų... „Interzona“ yra vienas iš beprotiškiausių ir įsimintiniausių kada nors sukurtų kūrinių.
Smaragdo miestas („Ozo šalies burtininkas“)
Tolima šviesi svajonė – Smaragdo miestas iš Ozo šalies – daugeliui iš mūsų tapo pirmąja sugriuvusia svajone. Aukštas, žalias ir spindintis, jeigu pažiūrėtume į jį iš tolo, tačiau iš arti jis „ne žalesnis už bet kurį kitą miestą“. Jo gyventojai verčiami nešioti žalius akinius, kad išliktų žalio miesto efektas. Smaragdo miestas, pastatytas burtininko po jo pirmojo atvykimo į Ozo šalį, buvo toks pat netikras, kaip ir jo kūrėjas: nuostabus paveikslas tik slepia liūdną tiesą. Tačiau kai miestas atsiranda horizonte (į jį veda geltonų plytų kelias), labai sunku atsispirti pagundai. Kaip ir pats filmas, ši iliuzija išlieka iki tol, kol tau norisi ja tikėti. Atsiranda noras išvykti į didybės paieškas, o ji virsta dulkėmis...
Ank-Morporkas („Plokščiasis pasaulis“)
Tamsus ir nykstantis prekybos miestas iš „Plokščiojo pasaulio“, išsidėstęs prie smardžiausios visos visatos upės, yra vagių, žudikų, žiaurių policininkų ir visokiausių kitų įtartinų žmonių susibūrimo vieta. Prieš skaitytoją atsiveria paveikslas – kaip pastaruosius 30 metų miestas kariavo, kaip buvo užgrobtas parazituojančių būtybių, kaip buvo valdomas korumpuotų politikų ir kaip galiausiai įžengė į šiuolaikinę epochą. Mieste sukurta universiteto futbolo komanda, atsirado pirmasis laikraštis, pašto tarnyba, muzikos grupė ir savotiška interneto atmaina. Šis kunkuliuojantis viduramžiškas miestas yra mūsų pasaulio satyra. Jis sukurtas su dideliu išradingumu.
Ateities Los Andželas („Bėgantis skustuvo ašmenimis“)
Joks prieš tai sukurtas kino filmas negalėjo jūsų paruošti tam, ką išvydote šiame Ridley Scotto filme. Ugnis kyla nuo bokštų, prožektorių šviesa ore piešia neonines arkas, tolumoje spindi šviesos, nušviečiančios skubiai judančius miesto gyventojus. Į juos žvelgia didžiuliai plakatai, futuristinės piramidės. Žmonių srautai juda po tamsias, šlapias miesto gatves. Tai – ir Tokijas, ir Niujorkas, ir Gotamas, ir Metropolis, ir degantys Irako naftos laukai kartu sudėjus. Tai yra miestas, palikęs vieną iš didžiausių įspūdžių. Jis atspindi mūsų nenormalius urbanistinius kūrinius.
Išminčių miestas („Beprotybės keteros“)
Šaltoje Antarktidos dykumoje slepiasi sugriautas miestas. Apklotas ledo, jis saugo paslaptį, kuri yra senesnė už žmoniją. Gali būti, kad kažkas dar siaubingesnio slypi kalnuose už šio miesto. Howardo Lovecrafto miestas-vaiduoklis, kuris galbūt ne taip žinomas, kaip vaizdiniai iš kitų jo kūrinių, savo sudėtingumu ir siaubo atmosfera lenkia visus kitus. Išradingiausias Naujosios Anglijos „siaubiakų“ autorius, įtakotas istorijų apie mitines civilizacijas ir apsėstas nežinomų miestų, išnaudojo visas savo technikas, kad šis jo sukurtas pasaulis iš tiesų būtų kraupus. Čia yra ir nežemiškos geometrinės figūros, ir vaiduokliški piešiniai, ir gilios olos, ir beakiai monstrai. Skaitytojas per siaubą keliančias detales ir smulkmenas vedamas link kulminacijos paskutiniuose puslapiuose. Siaubingas ir tamsus Išminčių miestas išlaiko savo vaizdinį dar ilgai po tų puslapių perskaitymo.
Naujasis Tokijas („Akira“)
Ar kada nors egzistavo vieta, kuri būti dar labiau apimta nevilties, nei Naujasis Tokijas? Neoninis monstras, pastatytas ant japonų sostinės griuvėsių ir kontroliuojamas žiaurios kariuomenės, yra perpildytas baikerių-žmogžudžių. Jį valdo niekingi politikai. Radioaktyviame didžiulių dangoraižių šešėlyje gyventojai gyvena siaubingą priklausomybės nuo narkotikų, prievartos gyvenimą iki tol, kol miestas tampa kariaujančių dievų mūšio lauku. Beprotiškos idėjos, gimusios iš neįtikėtinos Jameso Ballardo fantazijos, panašius į haliucinacijas. Naujasis Tokijas naikina visus tamsius miesto kampelius, paversdamas save spindinčiu megapoliu. Filmas ir šešių tomų romanas su iliustracijomis, kuriame detaliai aprašomas miesto likimas, turbūt yra vienas labiausiai prie realybės priartėjusių mokslinės fantastikos kūrinių.
