Panevėžio vyskupijos kunigas, Bistrampolio dvaro savininkas, Rimantas Gudelis atvėrė siaubo kambarį Bistrampolio dvaro aerodromo antrame aukšte. Pasak jo – tai 2 tūkst. kvadratinių metrų plotas, kuriame žmonės galės džiaugtis unikaliomis siaubo instaliacijomis ne tik Helovino metu.
R. Gudelis 10 metų gyveno Čikagoje ir 9 iš jų dirbo klebono pavaduotoju. Vyras prisimena Helovino šventimą Amerikoje: „Turėjome pradinę mokyklą ir jeigu klebonas nenueina į katalikiškos mokyklos Helovino vakarėlį ir kaukių pasirodymą, tai skaitėsi, kad jis labai įžeidė mokyklą ir moksleivius.“
Ši šventė ten itin aktuali ir svarbi, pasak vyro, vyskupas visą laiką primindavo, kad vaikai ateis prašyti saldainių ir nevalia jų nuvilti – jeigu patys negalės stovėti dalinti saldainius, kunigai turi paprašyti savanorių parapijiečių tai padaryti už juos.
Lietuvoje vyrauja kiek kitoks požiūris į šią šventę ir dalis žmonių priešinasi tokioms, bandančioms užgimti, tradicijoms. Kunigas nepritaria, kad Helovino šventimas yra smerkiamas ir demonizuojamas, jo teigimu, bet kuriuo atveju Helovino šventimas neturi būti siejamas su teologija ir turi būti kiekvieno asmens pasirinkimas, kokias tradicijas jis nori puoselėti ir kokias šventes minėti.
Kaip Jums kilo idėja Bistrampolio dvare padaryti siaubo parką?
Idėja labai paprasta, dalyvavau vienoje religinių suvenyrų parodoje. Tai buvo didelė paroda, kurioje buvo visokių suvenyrų, užėjus į Helovino skyrių pamačiau robotukus – visokių filmų herojų, klounų ir panašiai. Jie man labai patiko, tris dienas vaikščiojau ir galiausiai nusprendžiau įsigyti kelis. Dvaro aerodromo antras aukštas buvo tuščias, todėl pamaniau, kad jame galėtų būti nuolatinis siaubo kambarys kaip dar viena pramoga žmonėms.
Ką lankytojai gali aptikti viduje? Ar daug lankytojų sulaukiate?
Dar tik pradedame, lankytojų yra, bet eilės nestovi. Manau, šiais metais apskritai retai kur stovės eilės – daug kas puolė švęsti Heloviną. Antrame aerodromo aukšte turėsime nuolatinį siaubo kambarį – jis užima 2 tūkst. kvadratinių metrų, tegul ten ir stovi. Iš pradžių nesiejome jo su Helovinu, nes pas mus nėra Helovininių kaukių, tik vienas klounas laiko moliūgą. Juokais pavadinome jį „Paskutinis skrydis“, nes ten liko sklandytuvas, kuris kažkada buvo nukritęs.
Kaip vertinate anti-Helovinines akcijas krikščioniškoje aplinkoje, kur teigiama, kad ši šventė yra satanistinė ir kiekvienas, kuris švenčia – nusideda Dievui?
Dabar pas mus atsirado teologų, kurie turėdami pradinį teologijos išsilavinimą, pradėjo sakyti, kad Helovinas yra šėtono šventė. Niekas nesieja šitos šventės su velniais, tik keli tokie teologai tą daro Lietuvoje. Tačiau daug kur pasaulyje šis šventinis laikas yra susijęs su visų šventųjų diena, o ne su blogiu, velniais ar satanizmu.
Antropologiškai ir teologiškai Helovinas neturi nieko bendra su velniais ar šėtonu. Nei mūsų Biblijoje, nei teologijoje nėra užsimenama apie tokio pobūdžio šventės draudimą. Šventę švenčia nemaža dalis katalikiško pasaulio: Meksika, Lotynų ir Šiaurės Amerika, ir ten žmonės tikrai nėra apsėsti šėtono.
Ar šita šventė mums reikalinga? Šito aš nežinau, vieniems taip, kitiems galbūt ne. Mūsų katalikiškos Vėlinės turi savas tradicijas – kapų lankymą, maldas už mirusiuosius, visą tai mes turime atlikti.
Kai važiuoju iš savo senelių kapų, jau tris metus užvažiuoju į Vytarų dvarą, iš kurio yra kilusi mūsų pirmojo prezidento Smetonos žmona. Ten yra minimas Helovinas, net pats dvaras kaip Helovinas – sugriuvęs, tai man patikdavo užvažiuoti ir praleisti ten laiką.
Yra dalykų, kurie išplinta, pavyzdžiui – man Helovinas yra tolygus picai. Vargingi Italai nuvažiavo į Ameriką, kad galėtų ten šiek tiek pavalgyti, ant paplotėlio dėdavo ką turėdavo ir išėjo pica, kuri vėliau išplito po visą pasaulį. Taip pat keltai nuvažiavo, kurie greičiausiai anksčiau, nei katalikai, šventė visų šventųjų šventę, kuri po to ji išplito po visą pasaulį. Tai jeigu naikiname Heloviną – naikinkime ir picos valgymą, nes antropologiškai ir kultūriškai šitie dalykai yra vienodame lygmenyje.
Lietuvoje visur ir visada nauji dalykai yra baisūs. Prisiminkime, kai Lietuvoje atsirado pirmieji garvežiai – jie buvo vadinami velnio mašinomis. Kai atsirado elektra irgi buvo teigiama, kad tai velnio pramanas, kuris sukelia ligas.
Dalis lietuvių šios šventės nešvenčia ir ją smerkia. Ar manote, kad Lietuvai tai vis dar svetima šventė?
Vieni nori – žvejoja, kiti nori – medžioja. Šis šventimas man yra toks pats kaip noras žvejoti ar medžioti. Man ši šventė nėra pirmoje vietoje, Vėlinių metu mes su parapijiečiais melsimės kapinėse. Tačiau jeigu kažkam patinka Vilniuje praeiti Gedimino prospektu persirengus vaiduokliais, kas primena ne satanizmą, o prisikėlusias vėles, nematau tame problemos.
Šis veiksmas yra lygiai toks pats, kaip pas mus per Užgavėnes – kanapinių, lašininių ir Morės veiksmai. Jie nieko bendro neturi su teologiją, nors irgi atėjo iš mūsų baltų pagonybės kultūros laikų. Taip ir Helovinas nėra joks teologinis ar bažnytinis reikalas, tai yra lyg karnavalas – kaip ir Joninių ar Užgavėnių karnavalai.
Ar Lietuva artėja prie šios tradicijos?
Globalizacija vyksta visame pasaulyje, ir Helovinas turi savo pasekėjų visur – Europoje, Azijoje, ir, aišku, Lietuvoje. Kuo mažiau dvasininkai kovos prieš šią šventę, tuo prasčiau jai seksis prigyti. Paprastai jeigu vieni kovoja, kiti iš kitos pusės irgi kovoja. Taigi mažiau kovokime, ramiau gyvenkime ir bus gerai.
Daugelis kunigų turi kitokį požiūrį į šią šventę. Ar sulaukiate kritikos už savo kitokį požiūrį?
Aš gerbiu visų kunigų požiūrį, tačiau jis ne teologinis, o antropologiškai sakant – vienos kultūros požiūris. Niekas man teologiškai neįrodys, kad čia yra teologinis, o ne papročio dalykas, kaip ir medžioti, žvejoti ar dar kažką daryti.
„Feisbuke“ man prirašo, kad aš velnio vaikas ar dar kas, aš pasiskaitau, labai įdomu, ir toliau gyvenu.
Taigi, ar reikia bijoti Helovino?
Žinoma, kad ne. Šimtai milijonų katalikų šią šventę švenčia visame pasaulyje ir tai neturi nieko bendro nei su Biblija, nei su teologija.
