Žvynelinė toli gražu nėra vien tik odą pažeidžianti liga. Daliai sergančiųjų būtina kuo greičiau taikyti kompleksinį gydymą, kad išvengtų sunkesnės būklės ateityje. Vis tik realybėje ne visiems pacientams pavyksta laiku prasibrauti pas gydytojus.
Sergantieji žvyneline gyvena trumpiau
Santaros klinikų Dermatovenerologijos centro vadovas Tada Raudonis pabrėžė, kad žvynelinė gali pažeisti ir pacientų nagus, sąnarius. Progresuojant sąnarių pažeidimui liga gali tapti luošinanti paciento kasdienę veiklą.
„Reikėtų suprasti, kad tai yra liga, sistemiškai veikianti visą organizmą. Šie pacientai gyvena keleriais metais trumpiau nei žvyneline nesergantis pacientas, nes organizme vyrauja lėtinis uždegimas, kas skatina aterosklerozės vystymąsi, didina nutukimo, cukrinio diabeto, infarkto riziką.
Tai yra ganėtinai kartu einančios ligos. Todėl būtina kuo anksčiau galvoti apie sisteminį ligos gydymą. Žinoma, didelė problema yra pacientų prieinamumas šioms paslaugoms. Kol kas moderniausias ir efektyviausias gydymas yra prieinamas tik 3 lygio gydymo įstaigose – Santaros klinikose, Kauno klinikose, Klaipėdos universiteto ligoninėje, dar yra centras Šiauliuose“, – spaudos konferencijos metu kalbėjo jis.
Siūlo atskirą koridorių, kad patektų greičiau
Medikai atkreipė dėmesį, kad tokiems pacientams turėtų būti sudarytos galimybės gauti pagalbą didesnio prioriteto tvarka.
„Turime labai gerą patirtį ligoninėje su onkologiniais pacientais, kur veikia „žaliasis koridorius“, kai vadybininkės atlieka didžiulį darbą, paruošdamos pacientą vizitui, kokius tyrimus reikia pasidaryti ir pacientas pas gydytoją patenka labai greitai. Tai šita liga taip pat negali per ilgai laukti – ji pažeidžia ir sąnarius, nagus, taip pat didina atskirtį nuo visuomenės.
Tokiems pacientams taip galėtų atsirasti kažkokios spalvos koridorius. Kokia ta spalva galėtų būti – bet kokia, svarbu, kad tik padėtų. Tarkime, geltona spalva ir pacientai patektų į tą „geltoną koridorių“ su šeimos gydytojo siuntimu, jis jau būtų padaręs tam tikrus tyrimus ir nukreipęs trečio lygio dermatologui. Kai jau gauni tokį pacientą, jau tikrai žinai, ką su juo daryti, kokį gydymą pritaikyti ir kaip tęsis jo kelionė biologinių vaistų link“, – dėstė Klaipėdos universiteto ligoninės Infekcinių ir odos ligų klinikos vadovė Jolanta Česienė.
Pacientai būna praradę viltį, nieko nežino apie gydymo galimybes
Gydytoja pasakojo kiekvieną dieną dirbanti ambulatorijoje ir vis nustembanti, kai pasirodo pacientai, sergantys vidutine ar sunkia žvynelinės forma.
„Klausiant jų, kur jie buvo anksčiau, būna įvairiausi atsakymai. Vienas jų, kad žmogus serga labai daug metų ir numojo ranka, nes tai nepagydoma liga, nėra jokių gydymo galimybių – šeimos gydytojas tik tęsia kažkokį paskirtą tepalą, kuris nebeveikia, tai nusprendė nebesitepti, tiesiog pasislėpti ilgomis rankovėmis, rūbais.
Kiti pacientai, sergantys ne taip ilgai, ateina ieškoti pagalbos ir vieni išties žino apie naujausius gydymo metodus ir jų reikalauja, nors būtų galima pradėti nuo paprastesnio – vietinio gydymo, fototerapijos, o sisteminio gydymo dar nereikia. Pacientų yra visokių ir gydymas jam turėtų būti pritaikomos pagal jo ligos sunkumo lygį“, – pastebėjo J. Česienė.
Pasak jos, žvyneline sergančių pacientų, kuriems reikalingas gydymas biologiniais vaistais, gal ir nėra tiek daug, tačiau jiems jis neišvengiamai reikalingas.
„Skaičiuojama, kad vidutinio sunkumo ir sunkia žvynelinės forma serga apie trečdalis visų pacientų. Tai jei Lietuvoje yra apie 120 tūkst. žvynelinės pacientų, apie 30 tūkst. būtų kandidatai sisteminiam gydymui gauti. Nereiškia, kad jiems visiems reikalinga biologinė terapija, bet šiuo metu Lietuvoje ją gauna 300–400 pacientų. Šis skaičius, lyginantis su kitomis šalimis, yra ženkliai per mažas“, – aiškino T. Raudonis.
Jis pabrėžė, kad gaudami šiuo vaistus pacientai gali pamiršti, kad turi žvynelinę, gali gyventi be ligos: „Daugiau nei 80 proc. pacientų pasiekia taip vadinamą švarią odą, kai bėrimai nuo odos išnyksta, išnyksta sąnarių skausmas. Žmogus gali gyventi normalų gyvenimą, jam tereikia atvykti į gydymo įstaigą prasitęsti šių vaistų.“
Kas 4 serga depresija
Lietuvos dermatovenerologų draugijos prezidentė doc. Rūta Gancevičienė nurodė, kad kas 4 sergantysis žvyneline Lietuvoje turi depresiją ir pusė jų turi nerimo sutrikimus. Pasak jos, ypač svarbus čia ir šeimos vaidmuo.
„Oda tai yra tas organas, kurį mato visi ir į tai galima atkreipti dėmesį šeimoje pirmiausiai. Taip pat ir žmogaus psichologija – šeima pirma pajunta, kas vyksta. Manau, tai ir yra tas skatinantis momentas, kai šeimos narys, pamatęs savo artimąjį su tam tikrais požymiais odoje, turėtų paskatinti kreiptis, nebijoti. Jie turi pajausti, kad yra ne vieni – kartu su jais yra ir gydytojai, norime padėti.
Paprasčiausias kelias yra kreiptis į dermatologą, tegu jis pasakys, kad tai – ne žvynelinė, kad tai nieko tokio, bet jis jau žinos kelią, bus atėjęs, kreipesis į gydytoją ir jau žinos, ką daryti. Lietuvos dermatovenerologų draugiją ne kartą kreipėmės ir į sveikatos apsaugos ministeriją, kitas atsakingas institucijas, kad būtų galima greičiau prieiti ir gauti tai, ko pacientams reikia“, – kalbėjo R. Gancevičienė.
Be to, ji pabrėžė, kad reikėtų pagerinti prieianamumą biologinės terapijos vaistų pratęsimui, mat dabar tą gali daryti tik 3 lygio įstaigose dirbantys gydytojai dermatovenerologai.
Iki trečdalio atvejų liga prasideda vaikystėje
Žvynelinė – lėtinė, autoimuninė liga, pažeidžianti didelius odos plotus.
„Žvynelinė gali pasireikšti labai įvairiai. Dažniausiai, ką mes matysime, tai yra odos pažeidimas. Ant odos atsiranda įvairaus dydžio raudonos plokštelės, tai yra paraudę plotai iškilūs, kurie yra pleiskanojantys, besilupantys.
Dažniausiai jie yra alkūnių, kelių, dažnai – ir skalpo odoje, pažeidžiamos tokios nepatogios lokalizacijos kaip veidas, plaštakos, lytiniai organai, pažastys. O tai ypač apsunkina žmogaus kasdienybę“, – sakė T. Raudonis.
Pasak gydytojo, daugiausia žvyneline serga suaugusieji, tačiau iki trečdalio visų žvynelinės atvejų gali prasidėti ir vaikystėje.
„Bendrų tendencijų, kad sergamumas žvyneline kažkaip būtų stipriai augantis Lietuvos populiacijoje, tai nestebime. Aš sakyčiau jis yra ganėtinai stabilus“, – sakė jis.
J. Česienė akcentavo, kad reikia kuo daugiau visuomenės švietimo, tada ir sergančiojo psichologinė būklė bus kitokia: „Žvynelinė nėra užkrečiama liga, paspaudus ranka, prisilietę, neužsikrėsime nuo šito žmogaus, kad šie žmonės galėtų drąsiai eiti į visuomenę, būrį žmonių. Tą labai svarbu žinoti tiek namiškiams, tiek bendradarbiams, tiek draugams.“
Spalio 29-ąją minima Pasaulinė žvynelinės (psoriazės) diena, kada norima atkreipti visų – tiek paties sergančiojo, tiek šeimos, tiek visų įmanomų institucijų, politikų – dėmesį, padėti sergančiajam šia liga.
