Finansavimo trūkumas lemia, kad šiandien grįždamas iš Latvijos ar Lenkijos suvoki, kad keliai yra prastesni. Tai jaučiasi stipriausiai arteriniuose keliuose, kur kokybė turėtų būti užtikrinta.
Kelių kokybė lemia mobilumą, kuris leidžia paskirstyti lėšas tolygiai šalyje. Kitaip sakant, žmogus gyvendamas priemiestyje ar periferijoje gali dirbti, uždirbti ir parsivežti pinigus į savo regioną, kur kels ekonomikos lygį su didesnėmis pajamomis.
Latvijai ir Estijai nepasisekė, nes jos liko kelių miestų valstybėmis. Lietuva turi galimybę išlaikyti savo tankumą su ekonominiais centrais, kurių turime bent penkis didelius – Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Šiauliai ir Panevėžys.
Taip pat turime žvaigždes – Akmenę, Plungę ar Tauragę, kurios geba kurti savo ekonominius centrus savo viduje ir žmogus Vilniuje niekada apie tai nepagalvos.
Lietuviai turi išlaikyti galimybę judėti ir uždirbti skirtinguose centruose – tam reikia kelių, nes kitu atveju žmogus, kuris neturi pajamų migruoja į kitą šalį.
Vidutinis atlyginimas Lietuvoje pasiekė 2000 eurų prieš mokesčius ir gali konkuruoti su užsienio valstybėmis.
Kitas klausimas saugumas. Turime kelis kelius į platų Pasaulį. Turime Suvalkų koridorių ir Klaipėdos uostą, kaip galimybę vežti savo prekes užsienio partneriams – Lenkijai, Vokietijai ir Latvijai, kurie yra mūsų didžiausi finansuotojai.
Karas mums uždarė kelius į Baltarusiją ir Rusiją per mums draugiškas valstybes. Verslas labai aiškiai suprato, kad negali toliau tęsti veiklos šiose valstybėse, todėl kompensuoti negautas pajamas reikės Vakarų Europoje. Prekes teks pristatyti tais pačiais keliais, kurie degraduoja.
Pagal savivaldos apklausas galima spręsti, kad reikia papildomai iki 300 mln. eurų investicijų, kad išlaikytume sąsajas su kertiniais Lietuvai eksporto taškais. Tokia suma nėra vienkartinė, nes papildomas lėšas reikia investuoti kasmet.
Dėl infliacijos, rinkos sąlygų pokyčių ir atlyginimų augimo ši suma ateityje netgi turi tendenciją didėti, tad spręsti reikia operatyvinius klausimus ir strateginius, nes poreikis niekur nedings ir ateityje. Klausimus teks spręsti ne vienai Vyriausybei.
Kitas klausimas yra mokinių ir gerbtino amžiaus žmonių mobilumas. Mokyklos uždaromos, senjorų galimybės gauti medicinos paslaugas taip pat mažėja dėl senstančios Lietuvos. Mobilumo klausimas auga ir prisideda vis prie didesnių išlaidų.
Žinoma, kad netaisytas, užleistas kelias kainuoja iki 4 kartų brangiau nei savo laiku suremontuotas. Taip pat daug lėšų investuojama į mobilumą, tačiau kaip gali veikti mobilumo programos, kam perkamos elektrinės transporto priemonės, skatinamas ekologiškumas, kai kelių nebuvimas visą tai nubraukia.
Mes esame apsisprendime, kryžkelėje, kur turime nuspręsti kur judėsime ar pritrauksime investuotojus, spręsime žmonių problemas ar liksime su prastais keliais regionuose ir paliksime žmones mažesnių pajamų rėžyje.
