Ankstesniuose „Akistatos“ numeriuose rašėme apie tuos žmogžudžius, kurie buvo sušaudyti po Nepriklausomybės paskelbimo. Aleksandrui Novatkiui, Vladimirui Ivanovui, Valentinui Laskiui,
Vidmantui Žibaičiui, Aleksandrui Gudkovui mirties bausmė buvo skirta už vieno, dviejų žmonių nužudymą. O štai 1994 metų rugsėjo 28 dieną buvo sušaudytas Antanas Varnelis. Jį reikėtų laikyti pirmuoju serijiniu žudiku Lietuvoje. 1992 metų liepos – gruodžio mėnesiais jis nužudė 6 žmones, dar 3 bandė nužudyti.
Pavyko pabėgti
...Apie 16 valandą moksleivė Laima susiruošė nusipirkti duonos. Parduotuvė yra Gelgaudiškyje, ir Laimai trumpiausias kelias į ją vedė per miškelį. Eidama mergaitė pastebėjo kažkokį nepažįstamą vaikiną, bet jis jos neužkabino. Nusipirkusi, ko norėjo, grįžo atgal tuo pačiu keliu, rankoje nešdamasi duonos kepaliuką ir piniginę su 300 rublių. Nusileidusi nuo kalniuko, už posūkio, Laima pamatė tą patį vaikiną. Šį kartą jis liepė sustoti ir pareiškė, kad ji pavogusi jo dviratį, todėl reikia eiti išsiaiškinti pas jo tėvus.
Mergaitės sąžinė buvo švari, todėl patikliai nuėjo nurodyta kryptimi. Užkopus ant Velnio kalno, vaikinas išsitraukė peilį ir pranešė savo aukai, kad tuoj ją papjaus. Kiek pagalvojęs, pasiūlė pasirinkti – mirtį arba „pasimylėjimą“ su juo. Mergaitė persigando, mirti jai nesinorėjo, tad sutiko. Antanas Varnelis (o tai buvo jis) dar paklausė, kiek Laimai metų. Sužinojęs, kad dar tik trylika, savo kėslų neatsisakė. Nusimovė kelnes, numovė kelnaites aukai, parvertė ją ant žemės ir bandė atlikti lytinį aktą, tačiau jam nieko neišėjo. Tad jaunutei merginai teko iškentėti ne vieną bandymą, tačiau vyrukui tas organas kaip maskatavosi, taip ir maskatavosi. Jis jau ėmė siųsti ir piktai žiūrėjo į merginą, kuri tapo jo impotencijos liudininke ir nežinia kuo viskas būtų pasibaigę, tačiau, kai sušlamėjo vėjo papūsti lapai, gudri mergaitė sušuko: „Kažkas ateina!“ Antanas atsisuko į tą pusę pažiūrėti, ir tuo metu Laima spruko, kiek kojos neša.
Supratęs, kad aukos pasivyti nepavyks, A. Varnelis nubėgo į priešingą pusę. Prieš tai nepamiršo pasiimti duonos, krepšelio ir piniginės – vėliau su broliu atėjusi, Laima rado toje vietoje tik savo batus. Nukentėjusiosios brolis, kai sesuo papasakojo kas ją skriaudė, įtarė, kad žagintojas galėjo būti A. Varnelis. Kai jau vėliau spaudoje pasirodė jo nuotraukos, mergaitė iškart atpažino nevykėlį žagintoją.
Lavonas gaisravietėje
Tuomet Antanas nusprendė kuo toliau nešdintis iš Šakių rajono, kur gyveno ir galėjo būti žmonių atpažintas. Tačiau pažįstamos vietos traukė – po trijų savaičių vėl atsibastė į Lukšių apylinkę (dabar – Bernatonių kaimas).
Liepos 28-osios naktį Bernatonių kaime kilo gaisras. Atvykę ugniagesiai sutramdė liepsną, tačiau iš vienaaukščio medinio vieno kambario namuko mažai kas beliko. Gaisravietėje buvo rastas 70 metų Antano Juozapavičiaus lavonas. Buvo aišku, kad mirtis smurtinė – kirstinės žaizdos veide bei smilkinyje nedviprasmiškai bylojo apie tai. Ekspertai nustatė, kad padegimo būta tyčinio, gaisro židiniai – du. A. Juozapavičius mirė nuo kaukolės kaulo lūžimo, krūtinkaulio, šonkaulių lūžių, plaučių sumušimo ir trauminio šoko. Po nužudymo dingo senuko dviratis.
Antanas Juozapavičius gyveno vienas, rinkdavo iš šiukšlynų visokias šiukšles ir nešdavosi namo. Lukšių valgykloje gaudavo nemokamus labdaringus pietus. Su savo jaunesniąją seserimi nebendravo, paskutinį kartą juodu matėsi prieš penketą metų. Buvo keistoko charakterio, nieko neįsileisdavo į gryčią.
Policija ėmėsi nužudymo ir gaisro tyrimo. Buvo sulaikyti bent šeši įtariamieji, jų namuose atliktos kratos, tačiau jokių įtartinų pėdsakų ar daiktų rasti nepavyko. Sulaikytieji buvo paleisti, o byla kuriam laikui užrakinta seife. Ir tik sulaikius A. Varnelį jis puikiai prisiminė savo pirmąją žmogžudystę.
„...Liepos pabaigoje, neprisimenu kurią dieną, būdamas Lukšių apylinkėje, užėjau pas vieną senuką, kurio nepažinojau, norėjau pasiprašyti, kad priimtų pagyventi, – duodamas parodymus kalbėjo serijinis žudikas. – Kieme mačiau daug visokių šiukšlių. Buvo apie 11–12 valanda, kai, užėjęs iš kiemo pusės, pasibeldžiau į jo namo duris. Jis išėjo, bet stovėjo ant slenksčio, manęs į vidų neįsileido. Išklausė mano prašymą ir priimti mane atsisakė. Tada aš kiek pastovėjau kieme ir susiradau tokį pagalį – gal dviejų metrų ilgio, ir vėl pasibeldžiau į tas pačias duris. Kai senukas atidarė, daviau jam kokius tris-keturis kartus per galvą.
Kadangi jis nenukrito, tai dar keletą kartų smogiau į krūtinę ir į pilvą. Tik tada jis nuvirto, bet dar gyvas buvo. Paėmęs už pažastų, įtempiau į namą ir palikau gulintį ant šono. Pradėjęs ieškoti pinigų, po pagalve radau apie 2000 rublių įvairiomis kupiūromis. Iš po lovos paėmiau lūpinę armonikėlę su kažkokiu užrašu. Dabar to užrašo neprisimenu, armonikėlę esu kažkur pametęs. Išeidamas koridoriuje pamačiau krūvą skudurų ir ją padegiau. Tada sėdau ant to senio dviračio ir nuvažiavau, bet greitai teko jį mesti, nes beveik neįmanoma buvo juo važiuoti. Kodėl nužudžiau? Pikta buvo ant jo, kad neleido man pas jį pagyventi. O dviračio pavogti negalvojau, tik norėjau greičiau pasišalinti iš tos vietos. Ar tas senukas namui degant buvo dar gyvas – nežinau“.
Užaugo vaikų namuose
Senuko nužudymas A. Varnelio nė kiek nesujaudino. Jis ėjo sau miškais ir laukais, nesinaudodamas jokiu transportu, aplenkdamas didelius miestus. Nakvojo jau įprastose jam vietose: daržinėse, į kurias įsibraudavo vogčiomis, tamsiu paros metu. Apleistose, negyvenamose sodybose, kurių kaimuose buvo ne viena, pagyvendavo ir ilgiau. Tokiu būdu Antanas atsidūrė Telšių rajone, savo gimtosiose vietovėse. Tačiau čia jis buvo gyvenęs neilgai, nes likimas nubloškė į Jurbarko rajone įsikūrusius Viešvilės vaikų namus, kuriuose ir užaugo. Mokyklą lankė Gelgaudiškyje, Šakių rajone. Ten, kur bandė išprievartauti merginą.
Ten ir vogti pradėjo. Pirmą kartą buvo pagautas vagiliaujant dar dešimties metų. Sulaukęs 16 metų, dėl polinkio vogti, buvo du kartus tiriamas Kauno rajono Žiegždrių psichiatrinėje ligoninėje. Ten medikai jam buvo nustatę įgimtą silpnaprotystę ir lengvą protinį atsilikimą. Tačiau jis buvo pripažintas pakaltinamu ir už vagystes nuteistas net du kartus. Kaip tik tais metais, kai pradėjo žudyti, sausio 14 dieną už gerą elgesį anksčiau laiko buvo paleistas į laisvę. „Geru“ pabuvo dar apie pusmetį.
Užtiko vagiantį
Telšių Antanas neaplenkė. Gal todėl, kad buvo alkanas, pavargęs ir be kapeikos kišenėje. Miesto stadione tuo metu ką tik buvo pasibaigęs roko koncertas, ir kai kurie vietiniai sugūžėjo rinkti tuščių butelių. Antanas užkalbino vieną iš jų – Mockų. Paprašė užsirūkyti, pasikalbėjo. Šis A. Varnelį parsivedė į namus, kur gyveno su broliu, pavalgydino ir apnakvindino. Savo geradariams „našlaitis“ pasakojo, kad gyvenęs ir dirbęs Nevarėnuose pas tokį senuką. Turįs parduoti šerno kailį, gerai būtų rasti pirkėją.
Mockai pirkėją atrado greitai: suvažinėjęs į Nevarėnus ir sugrįžęs Antanas buvo nuvestas pas klientą. Už kailį jam sumokėjo 500 rublių, ir netrukus trijulė jau gurkšnojo degtinę. Iš ryto Antanas kažkur išėjo, nieko savo naujiems draugams nepasakęs.
Vyrukas ėjo, kur akys mato, o, kaip vėliau paaiškėjo, į Žarėnų pusę. Feliksavo kaimo teritorijoje, netoli kelio, pastebėjo vienkiemį. Po kiemą vaikščiojo senukas. Antanas susidomėjęs priėjo arčiau. Senukas buvo apsiavęs guminiais batais, apsivilkęs darbinėmis kelnėmis ir vatinuku. Šeimininkui įėjus į tvartą, Antanas puolė gyvenamojo namo vidun. Virtuvėje nuo stalo pagriebė dešrą, duonos ir pakelį cigarečių „Prima“. Pravėręs duris pasižiūrėjo tvarto pusėn – senukas vis dar ten. Vagis grįžo, ėmė ieškoti miegamajame pinigų. Nei stalčiuose, nei ant stalo pinigų nebuvo. Staiga atsisukęs pamatė ant slenksčio stovintį šeimininką. Šis žiūrėjo į vagį ir tylėjo. O vagis nedelsė: čiupo prie sienos stovėjusį kirvį ir smogė nelaimingajam per galvą kartą, kitą, trečią.
Žmogus nukrito, o žudikas toliau ieškojo pinigų. Veikiai juos rado – ant spintos gulėjo 12 000 rublių. Tačiau kratė spintą toliau, ir jo grobiu tapo dešimt gabaliukų muilo. Į kuprinę nukeliavo radijo imtuvas „Vef“, antklodė. Baigęs „darbą“ atsisėdo virtuvėje, prie stalo. Valgė šaldytuve rastus mėsos konservus, duoną. Senukas dar buvo gyvas ir gulėdamas ant grindų kažką tyliai šnabždėjo, tačiau skaniai užkandžiaujančio Antano tai nedomino. Pavalgęs išstūmė mopedą, (tuo metu žmogus neberodė gyvybės ženklų), uždėjo ant jo kuprinę ir užrakinęs namus nubirzgė Telšių link. Prie miesto mopedą paliko ir nuėjo pas Mockus pėsčias. Broliams nupasakojo, atseit, jį išmetė iš bendrabučio, o kuprinėje yra jo daiktai. Mockai sutiko pasaugoti tuos daiktus, kol Antanas sugrįš iš Kauno, kur vyksiąs su reikalais. Neilgai trukus kuprinė atsidūrė Telšių kiminalinėje policijoje.
Kitame numeryje skaitykite:
Tolesni A. Varnelio „žygdarbiai“
Genadijus SKRIPKA
