Galbūt šiandien daugelis Lietuvos žmonių galvoja, kad Ignalinos atominė elektrinė paskutinę praėjusių metų naktį uždaryta dėl saugumo reikalavimų ar politinių Europos valstybių nuostatų? Patikėkite, ne dėl to. Priežastis iš tiesų yra daug banalesnė, neturinti nieko bendro nei su aplinkosauga, nei su politinėmis nuostatomis.
Tai pinigai. Labai dideli pinigai. Ir būtent dėl jų nei konservatoriai, nei socialdemokratai nedarė nieko, kad Ignalinos atominės elektrinės darbas būtų pratęstas.
Politinės nuostatos keičiamos tarpusavio dialogu ir derybomis tarp šalių. Jas pastaruosius metus valdžia tik imitavo. Gal suderėjo su A. Abišala, kad šis dėl nieko nesiderėtų, o gal ir derėti nereikėjo.
Pažvelkime į elektrinės saugumą. Juk po 2009 metų pabaigos saugumo reikalavimai, pagal kuriuos jau buvo pertvarkytas antrasis blokas, nepasikeitė. Tad teigti, kad iki praėjusių metų pabaigos elektrinė buvo saugi ir staiga tapo nebesaugia, nebeišeina. Vadinasi, ji galėjau saugiai dirbti iki pat 2012 metų.
Tačiau kiekviena jos darbo diena būtų paploninusi dujų ir elektros importuotojų kišenes. Tiksliau, į jas pridėjusi gerokai mažiau, negu dabar, kai atominė uždaryta.
Šiandien pasirinkimas yra paprastas: arba Lietuva pati gamina elektros energiją, naudodama dujas ir mazutą, arba ją perka iš elektros tarpininkų. Dujas, beje, taip pat perka iš tarpininkų. Žinomiausia yra tokia „Dujotekana“. Savo lėšomis ne kartą parėmusi ir socialdemokratų, ir konservatorių, ir socialliberalų partijas ir atskirus politikus. Beje, ji rėmė konservatorius ne tik kaip politinę partiją, bet ir tos partijos dukterinius darinius: Demokratinės politikos institutą, "Idėjų banką", "Eta medium", "Dipolį“. Vien tik šiems dujų importuotojai išleido apie 140 tūkst. litų.
Pinigų „Dujotekana“ uždirba tarpininkaudama gamtines dujas į Lietuvą teikiančiai Rusijos bendrovei „Gazprom“. Nuo 2008 m pabaigos perka jas iš Šveicarijoje įregistruotos bendrovės „LT Gas Stream AG“ ir parduoda Lietuvos bendrovėms. Tarp jų – ir Elektrėnuose įsikūrusiai Lietuvos elektrinei, kuri, uždarius atominę, tapo pagrindine elektros energijos gamintoja.
Prognozuojama, kad dujų poreikis mūsų šalyje šiais metais nuo 3,1 milijardo kubinių metrų išaugs kone iki 5 milijardų. Būtent dėl jų poreikio elektros gamybai. Pabandykite paskaičiuoti: jeigu tūkstantis kubinių metrų dujų parduodama po 800 litų, tai kiek tarpininkai galės uždirbti pardavę beveik du milijardus kubinių metrų? Susidarys milžiniški pinigai. Ar dalis jų vėl nebus skirta politikų paramai?
Uždarę atominę elektrinę, mes ne tik tapome dar labiau priklausomi nuo rytų kaimynų, bet ir sudarėme idealias sąlygas dujų ir elektros tarpininkams lobti visų Lietuvos žmonių sąskaita.
Tarpininkai su valdžios partijomis sužaidė partiją be pralaimėjimo. Jeigu Lietuva nusprendžia elektrą gaminti pati – prašome, jums dujos su nemažu antkainiu, o mums pelnas. Jeigu nusprendžiame elektrą pirkti iš taip vadinamų nepriklausomų elektros tiekėjų – štai jums reikalingas kiekis, o mums pelnas.
Štai jums ir pagrindinė priežastis, dėl kurios nei konservatoriai, nei socialdemokratai nedarė nieko dėl Ignalinos atominės elektrinės darbo pratęsimo iki 2012 metų. Nes ant politinio sprendimo svarstyklių buvo padėti labai jau nevienodo svorio interesai: pilietinis interesas tarnauti valstybei ir jos žmonėms ir turtinis dujų ir elektros tarpininkų interesas iš tos valstybės ir jos žmonių paimti kokius 3-4 milijardus litų. Ne be politikų pagalbos nusvėrė antrasis.
Tad ko verta Lietuvos valdžia, buvę ir šiandieniniai jos valdžios partijų lyderiai, jeigu su dujų ir elektros tarpininkais kartu žaidžia tūkstantį, o kvailo vietoje lieka visi Lietuvos žmonės?
Rolandas Paksas yra partijos Tvarka ir teisingumas pirmininkas, Europos Parlamento frakcijos „Laisvės ir demokratijos Europa“ vicepirmininkas
