Evelina Dobrovolska – teisininkė, dalyvavusi sprendžiant ne vieną su asmenvardžių rašyba susijusią bylą. Jauna politikė tikina, kad asmenvardžių rašyba nelietuviškais rašmenimis yra ne tik Lietuvos lenkų problema, o Valdemaro Tomaševskio vadovaujama Lietuvos lenkų rinkimų akcija-Krikščioniškų šeimų sąjunga (LLRA-KŠS) tik imitavo, kad sprendžia tautinių mažumų klausimus.
Teisingumo ministerijai vadovauti siūloma 32 metų teisininkė E. Dobrovolska pati nurodo, kad jos tautybė – lenkė.
Pokalbio su naujienų portalu tv3.lt metu E. Dobrovolska papasakojo, kas ją pastūmėjo į politiką, kokius svarbiausius darbus ji mato per artimiausius ketverius metus ir kaip jai sekėsi žaisti šachmatais su Viktorija Čmilyte-Nielsen.
Prieš rinkimus sociologinės apklausos nežadėjo didelės sėkmės Laisvės partijai, tačiau pradėjus plaukti pirmiesiems balsams kaip ir buvo aišku, kad užsitikrinote frakciją Seime. Jus asmeniškai nustebino toks Laisvės partijos pasiekto rezultato neatitikimas su priešrinkiminiais reitingais?
Tikrai tikėjau, kad mes surinksime tuos penkis procentus, būsime ta frakcija, kuri atsiras Seime. Bet turiu pripažinti, kad buvo pakankamai netikėta, kad tie pirmieji rezultatai, kurie buvo ne iš Vilniaus, ne iš didžiųjų miestų, o iš mažesnių apygardų, visgi parodė, kad ir ten turime palaikymą aukštesnį nei penki procentai. Tai, be abejo, buvo netikėtas faktorius.
Kas, jūsų nuomone, lėmė, kad partija, kuri susikūrė prieš kiek daugiau nei metus, iškart pateko į parlamentą?
Aš manau, kad esminis kriterijus tos sėkmės buvo tai, kad Laisvės partija nemėgino būti kompromisine partija dėl vertybių. Ką mes matome, kad tiek Liberalų sąjūdis, kuris yra liberalių pažiūrų kai kuriais klausimais, numato tam tikras ribas. Pavyzdžiui, palaiko LGBT asmenų partnerystę, bet aiškiai pasisako, kad nepalaiko santuokos.
Konservatorių partija, kuri surinko daugiausiai balsų šiuose rinkimuose, turi tiek tą konservatyvųjį flangą, tiek turi liberalesnių pažiūrų asmenis, kurie irgi aukštai sąraše buvo.
Tai tikriausiai žmonės buvo pasigedę tokios labai aiškios liberalios partijos, kuri tikrai būtų vienareikšmiškai pasisakanti dėl savo vertybių ir kelianti klausimus, kurie dažnai būdavo nustumiami sakant, kad dar neatėjo laikas jų spręsti.
Rinkiminiu laikotarpiu neretai buvo išsakoma mintis, kad Laisvės partija yra dviejų klausimų partija. Ar, jūsų nuomone, tai gali kenkti partijai ateityje? Ar tas įvaizdis, kad tai tai tik dviejų klausimų partija, gali lydėti visus ketverius kadencijos metus?
Tą tokį stereotipą aš vertinčiau teigiamai. Kuo pasižymėjo ir iki šiol pasižymi tiek Laisvės partija, tiek frakcija, kuri yra išrinkta į Seimą, tai mes turime tuos žmones, kurie turi labai specifines temas, kurioms atstovauja, su kuriomis dirba ilgus metus. Manau, kad tai buvo vienas iš tų sėkmės faktorių.
Mes žinome, kad Morgana Danielė ilgus metus dirbo su psichine sveikata, su priklausomybėmis. Tomas Vytautas Raskevičius ilgus metus dirbo kaip asmuo, kuris atstovauja LGBT bendruomenę.
Mes tų specifinių temų tikrai turime, tačiau, aš manau, kad tai yra labiau pliusas nei minusas. Be abejo, suprantame, kad Seime tai nebus vieninteliai klausimai, kurie bus sprendžiami, ir jie sudarys, tikėtina, žymiai mažesnę darbotvarkės dalį. Bet būtent turint tuos asmenis, kuriems tai yra klausimas numeris vienas, visada garantuos, kad tie klausimai nebus pamiršti.
Kodėl jūs pati nusprendėte žengti į politiką, siekti savo tikslų būtent politikės vaidmenyje? Ir kodėl būtent pasirinkote Laisvės partiją, o ne kokią kitą politinę jėgą?
Turiu pripažinti, kad politinės karjeros ir tokių tikslų niekada neturėjau ir niekada neprojektavau. Aštuonerius metus dirbau asmenims atstovaudama teismuose, tiek su nevyriausybiniu sektoriumi, kur pagrindinės temos buvo žmogaus teisės ir tautinių mažumų teisės.
Pavyzdžiui, originalių asmenvardžių bylos yra vienos iš tų, su kuriomis dirbau teismuose. Ir šiai dienai yra virš šimto bylų, kur mišrioms šeimoms arba tautinėms mažumoms leidžiama rašyti vardą arba pavardę originalia forma. Ir nepaisant to, kad teismų praktika yra vienareikšmė ir teigiama, nepaisant to, kad kalbos komisija neprieštarauja dėl mišrių šeimų, kad „W“ įsirašyti galėtų, kol nėra įstatymo leidėjo valios, deja, tie struktūriniai esminiai sprendimai neateina. Tai buvo, tikėtina, vienas iš tų dalykų, kuris leido suprasti, kad belieka tik politinis kelias.
O kodėl Laisvės partija? Kadangi atstovaudama tiek žmogaus teisių, tiek tautinių mažumų darbotvarkę ne kartą kreipiausi į įvairius politikus ir anksčiau, tai Vilniaus meras Remigijus Šimašius buvo tas asmuo, kuris ne kartą atliepė mano pastebėjimus ir pasiūlymus. Jis mane pakvietė prisijungti prie tuo metu dar komiteto „Už Vilnių, kuriuo didžiuojamės“, aiškiai sakydamas, kad Vilnius yra daugiakultūris ir atviras miestas, ir kuriam turėtų atstovauti įvairios bendruomenės. Nuosekliai taip ir perėjau į Laisvės partiją, kuri susikūrė.
Jūsų nuomone, ar šioje Seimo kadencijoje įmanoma įgyvendinti sprendimą, kad asmens tapatybės dokumentuose būtų galima rašyti nelietuviškais rašmenimis?
Aš esu tikra, kad tikrai taip. Šiai dienai mes jau turime teismų praktiką, mes turime virš šimto bylų, kuriose teismai aiškiai pasisakė, kad galima rašyti. Jau turime kalbos komisijos išvadas, kurios yra vienareikšmės ir nemato problemų dėl „W“, „Q“ ar „X“, kai yra mišri šeima arba jų vaikas.
Juolab, kad tie žmonės, kurie laimėjo bylas, jau turi pasus, kurių pagrindiniame lape įrašyti tie asmenvardžiai, tai nebekyla klausimų, kokių būdu tai reikėtų spręsti. Manau, kad Seimas turėtų suprasti, kad mes to nespręsdami, paprasčiausiai švaistome savo biudžetą.
Vienai bylai civilinės metrikacijos skyrius, kuris yra išlaikomas iš valstybės biudžeto, rengia išvadas, vėliau atsiliepimus. Kalbos komisija, kuri irgi išlaikoma iš valstybės biudžeto, rengia savo išvadas. Ir dar mokame teisėjams. Taip, iš esmės, nespręsdami tokių dalykų, mes kenkiame patys sau.
Kodėl, jūsų nuomone, šis klausimas yra gana kontroversiškas? Mes apie tai diskutuojame jau virš dešimt metų.
Galbūt pritrūko dialogo ir supratimo. Tokią paralelę daryčiau su tautinių mažumų įstatymu, kurio neturime dešimt metų. Šia tema buvo bandoma manipuliuoti ir sakyti, kad asmenvardžiai aktualūs tik Lietuvos lenkams. Mano patirtis rodo, kad maždaug 90 proc. tų bylų yra lietuvės, kurios yra ištekėjusios už užsieniečių ir būtent jų vaikai. Žinoma, daug mažesnį procentą sudaro tautinių mažumų asmenvardžių rašyba.
Turi atsirasti supratimas, kad sprendžiame savo piliečių problemas. Juolab, nekeliant to kaip ultimatumo, vardan geresnių santykių su Lenkija ar kitomis valstybėmis, keičiant tą požiūrį, aš manau, galima rasti tų sąlyčio taškų.
Anksčiau gal pritrūko to dialogo su valstybinėmis institucijomis, nes tikrai tai nei kelia grėsmę valstybinei kalbai, nei jokiems valstybės interesams.
Prieš rinkimus jūs ne kartą įvardinta kaip lenkų tautinės mažumos atstovė, kuri nėra Lenkų rinkimų akcijos narė. Kodėl, jūsų nuomone, kiti Valdemaro Tomaševskio partijai nepriklausantys lenkai aktyviai nedalyvauja šalies politiniame gyvenime? O jei ir dalyvauja, kodėl jiems nepavyksta perlipti to barjero ir patekti į Seimą?
Jūsų klausimas yra labai geras ir, manau, atsakymas čia yra daugialypis. Visų pirma, tų asmenų, kurie mėgina kandidatuoti ne iš V. Tomaševskio partijos, yra ribotas skaičius. Nors reikia suprasti, kokios neapykantos tie asmenys susilaukia, nes žiniasklaida, kurią valdo V. Tomaševskis, jo partija ar su ja susiję asmenys, bet kokį mėginimą kandidatuoti iš kitos partijos įvardija kaip lenkų bendruomenės skaldymą, asmuo įvardijamas kaip priešas, šnipas ar panašiai. Dėl tokių nuotaikų yra pakankamai sudėtinga rasti žmonių, kurie norėtų tai daryti.
Iš kitos pusės, šie Seimo rinkimai tikrai buvo kitokie, mes matėme ne tik mane, kaip aktyvią Lietuvos lenkę, bet ir Robertą Duchnevičių iš socialdemokratų, Aliciją Ščerbaitę iš Darbo partijos, ir Žaliųjų, ne valstiečių, o tikrųjų žaliųjų partija, kiek pamenu, turėjo savo lenkų atstovą. Tai yra to pasiryžimo parodyti, kad tos temos yra aktualios.
Bet pripažinkime, kad pastarojo pusmečio V. Tomaševskio partijos retorika labai suaudrino Lietuvos lenkus, nes pasakymai, kad Aliaksandras Lukašenka gina konstituciją, kai matome smurtą prieš žmones, arba gerbiamo Jedinskio pasisakymas, kad Lietuvoje nėra demokratijos, daugumą paragino atsižadėti ir aiškiai pasakyti, kad V. Tomaševskis nėra tolygu Lietuvos lenkai.
Bet per tuos aštuonerius metus, kol Lenkų rinkimų akcija turėjo savo frakciją Seime, jūsų nuomone, ji padarė kažką gero Lietuvos lenkų labui?
Mes matėme, kad tai buvo šiek tiek kitoks supratimas veikimo. Pastaraisiais metais jie pradėjo kalbėti, kad galbūt nebereikia tautinių mažumų įstatymo, kurio net nelabai stengėsi priimti.
Pasižiūrėkime ir dėl asmenvardžių rašybos, kone visos skirtingos partijos, jei gerai pamenu, ir socialdemokratai, ir liberalai, ir kitos partijos yra užregistravusios savo projektus. Tuo metu, V. Tomaševskio partija dėl asmenvardžių neturi nė vieno savo projekto užregistruoto.
Tai čia yra tiesiog sąmoningas neveikimas, problemų nesprendimas, nes tai buvo pagrindas, kaip gali suburti savo rinkėjus. Kaip matėme, ši korta šiemet nepavyko. Čia, be abejo, lieka atviras klausimas, kaip turėtų jaustis tiek tautinės mažumos, tiek kiti asmenys, kuriuos menamai atstovauja ši partija. Pati partija pastaruoju metu minėjo, kad labiau domisi socialinių problemų sprendimu nei tiesioginėmis problemomis.
Pavyzdys – Vilniaus miesto savivaldybėje valdančiojoje daugumoje Lenkų rinkimų akcija dalyvauja jau ne vienerius metus, bet tik šiemet pavyko įvesti aptarnavimą raštu kitomis kalbomis, apie ką jie daug kalbėjo, bet nedarė. Tai irgi daug ką pasako.
Jūsų partijos programoje įrašyta nemažai žmogaus teisių klausimų. Ar pavyks priimti tokius sprendimus, kaip, pavyzdžiui, partnerystės įteisinimas, kai valdančioji dauguma turi gana nedidelę persvarą, ne daug daugiau balsų nei opozicija? O ir pačioje koalicijoje yra tokių klausimų priešininkų. Ar, jūsų nuomone, lengvai bus priimti šie sprendimai, ar reikės prašyti pagalbos ir iš opozicijos kai kurių partijų?
Turbūt, jei šie klausimai lengvai praeitų, šiandien mes neturėtume tokios diskusijos. Kaip matome, tai nėra labai lengvas klausimas. Bet ką mes matome iš priešrinkiminių programų, net opozicijoje esančios partijos arba kai kurie jų nariai palaikytų tiek partnerystės įstatymą, tiek tautinių mažumų arba originalios asmenvardžių rašybos įstatymą.
Manyčiau, kad tikrai tų balsų turėtų pakakti. Norėčiau tikėti, kad per ketverius metus pavyks priimti tuos įstatymus ir, kad po ketverių metų mums nekiltų tokių klausimų, kuriuos mes turime šiandien. Iš esmės, jei mes pasižiūrėtume į Europos Žmogaus teisių bylas, kurias Lietuva yra pralaimėjusi, ar tarptautinių organizacijų gaires, tai jos yra labai aiškios, kur link turėtume judėti.
Kokie dar jums svarbūs darbai šioje kadencijoje?
Kaip ir visa Laisvės partija deklaravo, tai tiesiog adekvatumas ir pasitikėjimas piliečiais lieka esmine prielaida vertinant ir kitus teisės aktus. Mes turime labai daug keistų ribojimų ir baudimų. Be abejo, baudžiamosios atsakomybės peržiūrėjimas, ar yra adekvatu turėti baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą, ar mes tikrai norėtume baudžiamąja atsakomybe bausti tuos asmenis, kurie turi nedidelį kiekį narkotikų išimtinai savo poreikiams.
Žinome, kad dvigubos pilietybės klausimas yra labai aktualus, bet, deja, kad jį pakeistume, mums reikia referendumo, kuris, kaip jau matėme, taip lengvai neįvyksta. Iki šiol turime numatytą baudos galimybę už nepranešimą apie dvigubos pilietybės turėjimą.
Tokių perteklinių atsakomybės taikymų panaikinimas būtų vienas iš tų darbų, kuris aktualus tiek man, tiek partijai.
Ar nebijote nusivilti valdžia? Klausimai, kuriuos aptarinėjome, ne kartą yra strigę ir dėl politinių ambicijų, ir dėl ryžto trūkumo.
Aštuonerius metus teko veikti visiškai iš kitos pusės ir puikiai suprasti, kaip niekas neveikia ir matyti tuos lėtus pokyčius. Aš esu tikra, kad, bent jau galimybė teikti įstatymo projektus, dėl jų diskutuoti ir iškelti tuos klausimus, kurie dažnai nenueidavo iki posėdžių salės, yra esminė prielaida.
Juolab, manau, kad šiai dienai mums reikia pasižiūrėti, ką mums sako ir tarptautinės organizacijos, kur mes šiek tiek klystame ir ką mes galėtume patobulinti. Tai būti tuo racionaliu balsu labai norėtųsi. O nusivylimas tikrai nėra tas pagrindinis baimės faktorius, nes patirties tikrai turiu tiek dirbant teisinėje sistemoje, tiek žmogaus teisių srityje ir žinau, kokie kai kurie pokyčiai gali būti lėti.
Skaitant jūsų biografijos faktus, įstrigo jūsų pomėgiai. Pirmiausia, tai žvejyba. Norėčiau paklausti, kaip susidomėjote šia veikla ir kokią didžiausią žuvį esate pagavusi?
Žvejybos pomėgis atsirado iš vyro įtakos, kuris supažindino, kad ir Vilniuje galima pagauti šlakį, lašišą ir kitas žuvis, apie kurias net nenutuoki, kad jos egzistuoja. Šiai dienai, kadangi yra mažas vaikas ir pakankamai daug darbų, tai žvejyba yra šiek tiek antrame plane.
Bet labai džiaugiuosi, kad kartais tam laiko atsiranda. Didžiausia žuvis pagauta, bet neištraukta, kuri nutrūko, buvo lašiša. O iš ištrauktų, tai buvo lydeka. Manau, kad buvimas Seime leis šiek tiek atkreipti dėmesį, kad mes tikrai nededame visų pastangų, kad išsaugotume visus žuvų išteklius, kuriuos turime, ir neužtikriname pakankamai gamtos apsaugos pareigūnų, kurie galėtų greitai reaguoti, pavyzdžiui, į brakonieriavimą.
Kitas jūsų biografijoje įrašytas pomėgis – šachmatai. Ar norėtumėte išmėginti jėgas su kolege koalicijoje Viktorija Čmilyte-Nielsen?
Su Viktorija teko žaisti ne kartą, tiesą sakant. Vieną kartą kažkokiu būdu pavyko pasiekti lygiąsias. Esu tikra, kad dar bus ne viena proga. Manau, kad atnešime tą kultūrą į Seimą ir ją skatinsime.
Jūsų nuomone, kodėl šachmatininkai žengia į politiką? Vytautas Landsbergis ir Česlovas Juršėnas yra pagarsėję šachmatų entuziastai. Kokios savybės, įgyjamos žaidžiant šachmatais, vėliau padeda ir politikoje?
Tai taip pat turime ir Julių Sabatauską, ir kitus asmenis. Manau, kad tas šachmatinis mąstymas leidžia lengviau planuotis ir išmoko ne tik laimėti, bet ir pralaimėti ir labai santūriai bei diplomatiškai į tai reaguoti.
Ko jūs sau palinkėtumėte ateinantiems ketveriems metams ir pirmajai savo kadencijai Seime?
Aš asmeniškai sau palinkėčiau įgyvendinti bent vieną punktą iš savo programos, o jeigu pavyktų bent kelis, kad už ketverių metų nei man, nei kitam politikui nereikėtų eiti į politiką kalbant apie tai, kad yra Lietuvos lenkas, ar dėl to, kad Lietuva nekalba apie žmogaus teises. Aš tikiu, kad šios temos po ketverių metų nebus tos, kurios yra nesprendžiamos.