Racionaliai mąstantys būsimi sutuoktiniai ne tik iš anksto ima rūpintis vestuvių puota, išskirtiniais apdarais ar kitomis šventės detalėmis, bet per pasiruošimo darbų maratoną spėja apsilankyti ir teisininko biure. Vedybinės sutartys Lietuvoje registruojamos nuo 2002 m., specialistai pastebi, kad šis reiškinys užsienio šalyse daug populiaresnis nei Lietuvoje - per praėjusius metus notarų rūmuose buvo įregistruota apie 500 ikivedybinių sutarčių.
„Apsaugo“ antrą santuoką
Advokatas Remigijus Rinkevičius, kalbėdamas apie vedybinių sutarčių sudarymą, sakė: „Tai nėra masinis reiškinys. Yra dvi sutarčių rūšys: ikivedybinės ir povedybinės. Ikivedybinės pasirašomos prieš sutuoktuves, o povedybinės - stengiantis apsaugoti tam tikrą savo turtą, reglamentuoti jo naudojimąsi po vestuvių. Pasitaiko atvejų, kai tokias sutartis sudaro šeimos, kurių nariai gyvena atskirai ir taip reglamentuoja bendro turto naudojimą.“
Pasak pašnekovo, daug įtakos būsimų jaunavedžių sprendimui dėl sutarties pasirašymo turi baimė parodyti nepasitikėjimą sutuoktiniu bei visuomenės nuomonė.
„Nemažai žmonių užsuka tik pasiteirauti, kokia tai sutartis, kokios jos sąlygos, bet paskui dažnai teigia, kad, pasitarę su partneriu, nusprendė to nedaryti. Dažniausiai tokias sutartis skuba pasirašyti žmonės, kurie būna sukaupę turto dar iki santuokos sudarymo bei tie, kurie tuokiasi antrą ir daugiau kartų“, – kalbėjo teisininkas ir pridūrė, kad ankstesnio santuokinio gyvenimo patirtis dažnai būna paskatinimas apsidrausti.
Į klausimą, kuris iš sutuoktinių dažniau – būsimas vyras ar žmona – siekia, kad būtų pasirašyta vedybinė sutartis, specialistas atsakė: „Pagal lytį kategoriškai išskirti negalėčiau, gal moterys dažniau linkusios pasiklausti, kaip atrodo tokia sutartis, ką ji duoda, bet nepasirašyti, o vyrai dažniau būna dalykiškesni.“
Teisės aktai šeimyninės laimės nedraudžia
Apie tai, ar teisininkai rekomenduoja sudaryti tokią sutartį, pašnekovas sakė: „Teisininkai visuomet rekomenduoja apsidrausti, bet, ar ši rekomendacija nesugadins šeimos mikroklimato – jau kitas klausimas. Tokia sutartis gali neigiamai paveikti sutuoktinių tarpusavio santykius, nes gali nutikti taip, kad vienas iš jų jausis pranašesnis ar pan. Jeigu žmonės mąsto šiuolaikiškai ir supranta tokio dokumento paskirtį, vedybų sutartį pasirašyti reikėtų. Gal nereiktų kurti kokių nors itin griežtų sutarties sąlygų, o pasielgti paprasčiau – kas įgyta kieno vardo, tegul taip ir lieka.“
Pašnekovo teigimu, tokia elementari sutartis išsprendžia daug problemų, kylančių santuokos nutraukimo atveju.
Vedybinės sutartys nuo kreditorių neapsaugo
Kalbėdamas apie tai, su kokiomis problemomis susiduria poros, teisininkas sakė: „Būna atvejų, kai šalys, nesusitarusios iš anksto dėl santuokos nutraukimo pasekmių, sunkiai suranda bendrą kalbą dėl turto dalybų, kuris buvo įgytas santuokos metu. Sudėtingesnis procesas, didesni kaštai ir laiko sąnaudos – būtent tai labiausiai apsunkina skyrybas.“
Dažnai galvojama, kad vedybinė sutartis apsaugo partnerį nuo kito sutuoktinio padaromų klaidų – dideli kreditai, skolos ar verslo bankrotas. Spaudoje ne kartą plačiai nuskambėjo atvejai, kai skyrybų metu be bendro turto pusiau dalijamos ir skolos.
„Teisine prasme niekas negali nieko garantuoti šimtu procentų. Nėra visiškai patikimo būdo, kuris neleistų kreditoriams skolų išieškojimo veiksmų nukreipti prieš sutuoktinį, kuris pasirašė vedybinę sutartį, nes galima įrodinėti, kad turtu, kuris formaliai priskiriamas vienam sutuoktiniui, naudojosi kitas. Tarkime, vienas iš sutuoktinių paėmė paskolą, kuri buvo panaudota kito sutuoktinio turtui įgyti, tokiu atveju galima atitinkama pretenzija dėl situacijos nesąžiningumo įrodymo. Vedybinė sutartis nebus tinkamas pagrindas įrodinėjant atsakomybės nebuvimą“, – kalbėjo teisininkas.
Po skyrybų – žmonos mergautinė pavardė
Pasak pašnekovo, vedybinės sutartys yra gana standartinės, bet, kuo žmonės atsargesni, kuo daugiau turi bendros nuosavybės ir jaučia potencialių grėsmių, tuo sutartys tampa išsamesnėmis ir sudėtingesnėmis.
Pašnekovo teigimu, jam yra tekę susidurti su atvejais, kai sutuoktiniai numato, kas finansuos būsimų vaikų studijas, jų išlaikymą ar sutuoktinio pragyvenimo išlaidas padengs po skyrybų. Paklaustas, ar savo darbo praktikoje yra susidūręs su itin keistais klientų prašymais sudarinėjant vedybines sutartis, pašnekovas sakė: „Vienas tokių aspektų galėtų būti pavardžių klausimų sprendimas. Yra buvęs atvejis, kuomet klientas santuokos nutraukimo atveju pageidavo pasilikti savo žmonos mergautinę pavardę. Tikėtina, kad žmogus buvo suinteruosuotas atsikratyti tam tikrų dalykų iš praeities.“
Teisininko teigimu, vedybų sutarčių sudarymas nėra brangus malonumas, mat apie porą šimtų litų atsieina išlaidos notarui, sutartį taip pat privaloma įregistruoti specialiame registre ir apmokėti ją ruošusio teisininko paslaugas.
Santykių pradžia – su abejonės pėdsaku
Šeimos psichologas Marius Daugelavičius teigė, kad dažnai vedybinės sutarties sudarymas ar svarstymas tai padaryti poros santykiuose pasėja abejonių: „Tokie dalykai dažnai palieka abejonės pėdsaką žmonių bendravime, bet juk vedybinė sutartis ir yra tam, kad nepasitikėjimo atveju būtų šioks toks draudimas, bet tai meta šešėlį poros santykiams.“
Specialisto teigimu, nemažai įtakos neigiamai partnerio reakcijai gali turėti ir visuomenės nuostatos: „Žmonės yra socialios būtybės ir dažniausiai puoselėjami geriausi lūkesčiai, bet sunku atsiroboti nuo to, ką galvoja aplinkiniai. Kitavertus, Lietuva yra gana konservatyvus kraštas, o vedybinės sutartys gana naujas dalykas, tad ir reakcija dažnai nėra pozityvi.“
„Aš“ nustelbia „mes“
Apie tai, ar neigiamo požiūrio į vedybines sutartis atsiradimas galėtų būti siejamas su partnerio baime, kad ši sutartis kaip nors paveiks tolesnį gyvenimą ar suteiks sutuoktiniui progą juo manipuliuoti, specialistas sakė: „Kadangi šios sutartys dažniausiai pasirašomos bendro poros gyvenimo prodžioje, tikriausiai tokie variantai pasitaiko retai, man savo darbe apie tokius atvejus išgirsti neteko.“
„Kai poros santykiuose prasideda krizė, bet koks mažas minusas prie to prisideda, tad tokios sutarties buvimas – ne išimtis. Jei viena pusė turi nuoskaudų, tuomet prisimenama ir primenama viskas“, – kalbėjo specialistas ir atkreipė dėmesį į tai, kad, jei pora nesutaria, ar reikia tokią sutartį pasirašyti, tuomet geriausia surasti kompromisą, nes, jei kažkas tokiu atveju priverstas nusileisti, tai jau vieno iš partnerių dominavimas. „Toks dominavimas gali duoti negerą pradžią kitiems poros santykių etapams“, – kalbėjo psichologas.
Pašnekovo teigimu, tokių sutarčių populiarėjimą galima sieti su Vakarų kultūros įtaka, kur akcentuojama teisių lygybė: „Keičiasi ir bendras kontekstas, vis populiarėja vakarietiškas žmonių santykių modelis, kur akcentuojama asmenybė. Kiekvieno asmenybės suvokimas ir tam tikrų ribų nustatymas bei tikslų užsibrėžimas padeda siekti tam tikrų rezultatų versle ar kitoje sferoje, bet kalbant apie šeimos santykius – tokie barjerai daug ką keičia. Mūsų kultūroje akcentuojama šeimos svarba, vertybės ir pan., o Vakaruose tai nukeliama į antrą planą.“
