Tas momentas, kada vyras paprašo moters rankos, yra vienas labiausiai jaudinančių gyvenime. Lemtingąjį scenarijų paprastai režisuoja stipriosios lyties atstovai.
O jų, visada rimtų ir pasitempusių, kūrybingumas bei per kraštus besiveržianti romantika neretai gali visiškai išversti iš kojų.
Moterų pasakojimai, kokiais būdais jų mylimieji pasiūlė visą likusį gyvenimą praleisti drauge.
Loreta: „Atsimenu, jog tai įvyko vieno draugų vakarėlio metu. Visų akivaizdoje mylimasis atsiklaupė priešais mane, atvėrė dėžutę su žiedu ir paklausė, ar sutikčiau tapti jo žmona. Viskas vyko tarsi per miglą, buvau be galo laiminga ir tiesiog prapliupau džiaugsmo ašaromis“.
Auksė: „Nors mano rankos dar niekas nepaprašė, tačiau siūlymo tekėti sulaukė man artima draugė. Jos situacija – veikiausiai viena neįdomiausių, kokia tik begali nutikti. Viskas įvyko tiesiog telefonu. Vyras eilinio pokalbio metu tiesiog paklausė, ar ši už jo tekėsianti. Aišku, mano draugė sakė labai apsidžiaugusi, tačiau, manau, jog ir pati giliai širdyje svajojo apie visai kitokias aplinkybes“.
Lukrecija: „Visą gyvenimą svajojau apie romantiškas piršlybas, tačiau viskas susiklostė absoliučiai kitaip. Iki lemtingojo susitarimo su mylimuoju buvome pradraugavę šešerius metus ir viskas bet kuriuo atveju būtų užsibaigę santuoka. Tačiau žavingo priklaupimo taip ir nesulaukiau. Viskas gavosi natūraliai, tarsi savaime aišku: nebuvo jokio konkretaus pasiūlymo. Vieną dieną tiesiog ėmėme ir nutarėme, kad laikas mūsų santykius įteisinti. Nors jau dvejus metus esame susituokę ir sutariame tiesiog nuostabiai, tačiau iki pat dabar pamąstau, jog lemtinguoju momentu mano mylimasis galėjo būti romantiškesnis“.
Vida: „Atsimenu, jog viskas įvyko kelionės Italijoje metu. Buvo žiema, o oras – itin žvarbus. Nepaisant to, pasiryžome trumpai išvykai į kalnus. Jaučiau, jog mūsų santykiai vieną dieną prieis altorių, tačiau nesitikėjau, kad draugas paprašys mano rankos būtent per šias atostogas. Taigi, kartu su grupe kitų žmonių išsiruošėme į žygį. Kai tik pasiekėme numatytąjį tašką, mylimasis visų akivaizdoje pasiūlė man tekėti. Labai nustebau, iš pradžių pasimečiau, tačiau nė nedvejodama sutikau. Visą kelią namo kiti žygio dalyviai be perstojo mus sveikino, o ši situacija vieną jauną merginą taip sužavėjo, kad ji net susigraudino“.
Jurgita: „Sėdėjau savo darbo kabinete ir išgirdau netikėtą beldimą į duris. Kai jas atidariau, netekau amo. Prieš mane stovėjo pačiais gražiausiai drabužiais apsirengęs mylimasis ir rankose laikė milžinišką ramunių puokštę. Tada jis atsiklaupė ir paklausė, ar sutiksiu kartu praleisti visą likusį gyvenimą. Labai susijaudinau, nežinojau kaip elgtis, nejučiomis pati prieš jį atsiklaupiau ir, žinoma, sutikau. Praėjus kelioms akimirkoms, aplinkui pradėjo ploti, šurmuliuoti ir sveikinti mano kolegos“.
Miglė: „Mano situacija gal kiek ir banali, tačiau bet kuriuo atveju labai romantiška. Siūlymo tekėti iš savo mylimojo sulaukiau kelionės Paryžiuje metu. Stovėjome vienoje siauroje gatvelėje, o kažkur tolumoje švietė Eifelio bokštas“.
Kristina: „Mano draugas man pasipiršo dešimties kilometrų aukštyje, skrydžio į Barseloną metu. Viskas įvyko labai paprastai, be priklaupimų ir didžiosios pompastikos. Nepaisant to, tai buvo pats gražiausias momentas mano gyvenime“.
Ugnė: „Tą akimirką, kada mylimasis paprašė mano rankos, menu taip gerai, tarytum tai būtų įvykę vakar. Viskas nutiko vieną rudens pavakarę, kada susitarėme susitikti prie įėjimo į Vilniaus rotušę. Kai sutartu laiku atėjau į vietą, jis jau manęs laukė. Kai susitikom, mylimasis netarė nė žodžio, tik plačiai šypsojosi. Pastebėjau jo virpančias rankas, tačiau tikrai negalėjau suvokti, kas dabar įvyks. Vietoje bučinio sulaukiau voko. Ji atidariusi, radau nedidelį popierėlį su žodžiu „aš“. Vėliau sekė lavina kitų vokų, kurių kiekviename buvo vis kitoks tekstas.
Sakinį, kuris galiausiai susidėliojo, iki pat dabar atsimenu kuo puikiausiai: „aš“, „tave“, „labai“, „myliu“, „ir“, „svajoju“, „su“, „tavimi“, „praleisti“, „visą“, „likusį“, „gyvenimą“, „ar“, „sutiksi“, „už“, „manęs“, „tekėti“. Su vis kitu gaunamu voku mano jaudulys didėjo, rankos virpėjo, o perskaičiusi paskutinįjį laišką, tiesiog surikau lemtingąjį „taip“ ir stipriai apsiverkiau. Tuo metu buvau pats laimingiausias žmogus visoje planetoje“.
