Šią dieną nuo seno lietuviai rengdavo didžiausią turgų. Tai rudens derliaus nuėmimo pabaigtuvės. Buvo tikima, kad šią dieną reikia pakurti pirtį ir palikti ją nakčiai, nes tuomet joje maudosi vėlės.
Lietuviai pagonys tikėjo, kad mirusiųjų vėlės lankosi savo gyventose vietose, o dažniausias jų lankymosi metas – vėlyvas ruduo.
Spalio 28-oji – pirma iš tokių vėlių svečiavimosi švenčių. Kitos dvi – Visų šventųjų diena (11.01) ir Vėlinės (11.02). Ne veltui kažkada spalio ir lapkričio mėnesius lietuviai netgi vadino „vėliniu“ ir „vėlių“ mėnesiais.
Atėjus krikščionybei, Vėlių minėjimo šventė sutapatinta su šv. Simono ir Šv. Judo varduvėmis, dar kitaip vadinamu Simajudu. Simonas, vadinamas uoliuoju, ir Judas-Tadas (nepainioti su Judu Iskarijotu išdavikas!) buvo Jėzaus Kristaus apaštalai.
Padėka vėlėms
Apie šią dieną anksčiau naujienų portalui tv3.lt pasakojo etnologas, profesorius Libertas Klimka. Kaip teigė etnologas, mūsų protėviai tikėjo, kad mirusiųjų vėlės dalyvauja ir gyvųjų gyvenime, todėl spalio 28-ąją dėkodavo už viską, ką davė vėlės.
Mūsų protėviai visuomet tikėjo, kad vėlės yra neatskiriama gyvųjų darbų dalis, ypač, kai būdavo sėjamas ir nuimamas derlius, taip pat tikėta, kad rudens pabaigoje pastarosios aplankydavo gyvuosius.
„Konkrečiau, tai buvo įsivaizduojama, kad pasėjus rugius vėlės juos apsaugo tarsi nuo visokių stichinių nelaimių – nuo ledų, nuo vėjo, uraganų. Toks natūralus įjungimas mirusiųjų, su jais tarsi būdavo pasitariama, atsiklausiama jų nuomonės“, – kalbėjo profesorius.
Būtent iš to rudenį ir yra kilusios mirusiųjų pagerbimo šventės, pradedant Vėlių paminėklais, o vėliau – Visų Šventųjų diena ir Vėlinės. Tokio pobūdžio dienos minimos jau nuo seniausių laikų ir istoriniuose veikaluose.
Mirusiųjų pagerbimo ir atminimo švenčių dienomis senoliai padėkodavo vėlėms, kad apsaugojo derlių nuo stichinių nelaimių. Ta proga būdavo keliamos puotos, kuriose nepamirštos ir gero padarius vėlės.
„Miškeliuose vykdavo aukojimai vėlėms, o po to tarsi tokia bendra puota su mirusiaisiais būdavo, kada būdavo valgoma, geriama ir vis po kąsnelį maisto, po šlakelį gėrimo nupilama vėlių pamaitinimui. Net kartais būdavo ta puota keliama netoli tos vietos, kur mirusieji palaidoti.
Būtent todėl rudenį, kad derlius yra nuimamas ir tada dėkojama mitinėms būtybėms ir vėlėms už derliaus sėkmingą išauginimą, kad žiemą neteks badauti“, – apie šios dienos papročius pasakojo etnologas.
Išeinant iš kapinių visada uždaromi vartai
domu ir tai, kad su vėlėmis susijusių švenčių yra ir daugiau, pavyzdžiui, protėviai tikėjo, kad pavasarį su vėlėmis atsisveikinama, žiemą kažkur arti žmogaus buvusios vėlės iškeliaudavo į laukus globoti pasėlius – tai padėjo pagrindus Užgavėnių šventei.
Etnologas pasakoja, kad kai kurios smulkmenos gali išduoti ir tam tikrus kitus vyravusius papročius ar draudimus, kurie galiojo minint tokias dienas:
„Pavyzdžiui, ir dabar kaimo žmonės, kada aplanko savo kapelius kaimo kapinaitėse, būtinai varteliai turi būti uždaryti išeinant iš kapinių. Žmogus atsisuka į kapines ir uždaro vartelius, nors gali tvoros ir nebūti, tik simbolinė, akmenim apdėliota.
Bet vartelių uždarymas buvo kažkoks simbolinis veiksmas, matyt, kad vėlės neateitų į gyvųjų gyvenimą, kasdienybę, yra atskiriamas mirusiųjų, anapusinis pasaulis ir gyvųjų. Tie pasauliai susiliečia, bendrauja tik per ypatingas šventes – ar Užgavėnes, ar Kūčių vakarienę, ar per Vėlines.“
