Ką tokio turi žmonės, kurie mus traukia, kad ta galia suteikia jiems laisvę patenkinti mūsų giliausią ilgesį, bet kartu – ir įvaryti mus į didžiausią neviltį? Atsakymas slypi nesąmoningame priešingos lyties įvaizdyje, kurį susikuriame savo mintyse. Šis įvaizdis pradeda formuotis kūdikystėje, o galutinę formą įgauna vėlyvoje vaikystėje.
Šis įvaizdis, mentalinis įvaizdis, kitaip tariant, žemėlapis, užprogramuotas pasąmonėje, lemia tiek tai, kokį asmenį pasirenkame kaip savo pirminį romantinį partnerį suaugus, tiek ir tai, kaip mes su tuo žmogumi bendraujame. Šis įvaizdis iš tiesų yra pozityvių ir negatyvių pirmųjų mūsų globėjų savybių sintezė, o šios susiję su tuo, kaip tinkamai buvo atsakoma į mūsų ankstyvuosius poreikius. Būdami vaikai, visomis priemonėmis stengėmės išsireikalauti iš globėjų, kad šie patenkintų mūsų poreikius. Daugeliu atveju, globėjai darė viską, kad tuos mūsų poreikius patenkintų. Tačiau kad ir kokie rūpestingi bebūtų, jie negalėjo visą laiką patenkinti ir nepatenkindavo kiekvieno mūsų poreikio ir kartais tai mums tai keldavo neviltį. Kiekviena neviltis, kiekvienas skausmas palieka įspaudą. Kiekvienas įspaudas tampa dalimi paveikslo, saugomo mūsų pasąmonės gilumoje. Taigi, mumyse susidėliojęs priešingos lyties paveikslas arba įvaizdis yra derinys mūsų globėjų teigiamų ir neigiamų savybių.
Kai renkamės partnerį romantiniams santykiams, išsirankame žmogų, kuris atitinka mūsų pasąmonėje glūdantį įvaizdį. Dėl praktinių sumetimų mūsų dabartinis partneris tampa mūsų vaikystės globėjų psichologiniu pakaitalu. Mūsų ankstyvųjų globėjų palikti nepabaigti darbai, nepatenkinti poreikiai ir emocinės žaizdos mūsų suaugusiam partneriui padiktuoja įpareigojantį planą. Ankstyvoje vaikystėje patirtas skausmas ir neviltis atgyja santykiuose su suaugusiu partneriu, pasižyminčiu tokiomis pačiomis arba panašiomis neigiamomis savybėmis kaip ir mūsų globėjai. Tokio pasąmoninio atkūrimo tikslas yra išnarstyti šį mazgą, ištraukti ir išgydyti iš ankstyvos vaikystės ateinantį skausmą.
Deja, žinių ir įgūdžių trūkumas skausmą ir neviltį tik pagilina, o ne išsprendžia. Būtent todėl būtina šviežia informacija, sąmoningumas ir nauji sprendimai, kuriais būtų galima pasinaudoti kaip tramplinu kuriant naujus įgūdžius ir strategijas, o šie padės mūsų santykiams virsti realistiškesne meile. Žmonės, neturintys šių įgūdžių, paprastai praeina vis tą patį ratą: susiranda naują partnerį, mėgausi jauduliu, trauka, prieraišumu, viltimis, iliuzija, romantiškos meilės fazės ekstaze, kol galiausiai atsitrenkia į nusivylimo sieną ir palieka partnerį, kad dar ir dar kartą praeitų tą patį ratą. Šiame rate žmogus paprastai sukasi tol, kol kreipiasi pagalbos.
Viltį teikia tai, kad, pasitelkus reikiamą sąmoningumą ir įgūdžius, tie asmenys, kurie mus nesąmoningai traukia, gali padėti išgydyti mūsų senas žaizdas. O tie, kurie gydymo procesą pradeda patys vieni, gali pasiguosti tuo, kad, mums gydantis vaikystės žaizdas ir sprendžiant senas savo bėdas, mums reikalingo žmogaus tipas, mus traukiantis tipažas keičiasi į gerąja puse drauge su mumis.
Steve’as B. Reedas, Licencijuotas profesionalus konsultantas, licencijuotas santuokos ir šeimos psichoterapeutas
