Praeitoje dalyje aptarėme kodėl vyrai kartais atitrūksta nuo savo šeimų ir pasineria į darbus. Taip pat patarėme kaip pamirši sunkumus darbe ir džiaugtis gyvenimu (skirta daugiau vyrams) bei galiausiai pateikėme kitokį požiūrį į darbą.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Šioje, paskutinėje dalyje aptarsime moterų nuotaikų svyravimus ir kas tuo metu dedasi jų viduje. Sudėsime galutinius taškus vyro ir moters bendravime, kurie padės gerinti tarpusavio santykius.
Nuotaikų svyravimas
Nuotaikų svyravimas (arba pasikeitimas emociniais vaidmenimis) pastebimas tada, kai moters esybėje glūdinti vyriškoji pusė kurį laiką užgožia moteriškąją pusę. Tuomet, kai žmona atvirai gali kalbėti apie darbo, bendravimo problemas ir skriaudas, galime numanyti, kad ji patiria nuotaikų svyravimą.
Stresas, kurį patiria moteris svyruojant nuotaikoms, dažnai gali likti nepastebėtas, tačiau iš tikrųjų kaip tik jis slopina abipusę aistrą, romantikos ir intymumo troškimą. Jeigu kamuoliukas, riedantis nuo kalno, įgauna daugiau energijos, tai moteris, esant nuotaikų svyravimui, dar labiau panyra neišspręstų problemų srautan.
Vyras, nežinantis, kaip elgtis per šį esminį pokytį, gali pridaryti aibes klaidų, kurios, be abejo, turės įtakos jų tolesniam bendravimui. Kai moters esybėje vyriškoji pusė užgožia moteriškąją, ji pasijunta galinti nuversti didžiausius kalnus ir susidoroti su visomis lig tol neišspręstomis problemomis. Tokiu atveju vyras, būdamas geras klausytojas, gali jai padėti.
Moterys plepesnės už vyrus
Jeigu po nuoširdaus sutuoktinių pokalbio moteris dar nėra pasirengusi atsiverti, ji darosi dar nelaimingesnė, nei buvo anksčiau. Sakoma, kad žmona, ilgą laiką nesugebėjusi suderinti abiejų savo pusių, pamažu gali atitrūkti nuo moteriškųjų poreikių grandinės. Tuomet partnerė nežinos, ko iš tikrųjų jai stinga.
Kuo labiau žmona atitolsta nuo savosios moteriškosios pusės, tuo mažiau jai reikia vyro paramos. O partneris jaučiasi esąs bejėgis pakeisti situaciją. Šiandien dirbančiai moteriai reikia ypač didelio vyro dėmesio, nes grįžusi namo iš darbo ji geidžia kalbėti, kalbėti...
Kai vyras bando spręsti moteriškas problemas, ji tvirtina: „Arba tu manęs nesiklausai, arba visiškai nesupranti, ką sakau.“ Jis jaučiasi tarsi pelė spąstuose, todėl mėgina įtikinėti žmoną, kad jo neseniai pasiūlytas sprendimas yra geriausias. Juodu puola ginčytis.
Vyras, klausydamasis moters šnekos, dažnai neįsigilina į jos žodžių prasmę ir - kaip šiuo atveju - nesupranta, ką ji iš tiesų norėjo pasakyti. Žmona, teigdama: „Tu manęs nesupranti“, iš tikrųjų norėjo pasakyti: „Tu nesupranti, jog trokštu, kad išklausytum, ką pasakysiu.“
Šiuolaikiniai vyrai nemoka bendrauti su stresą patiriančiomis moterimis, nes jie niekada nematė, kad jų tėvai darytų ką nors panašaus. Ankstesniais laikais partnerė visą dieną praleisdavo dirbdama buities darbus ir bendraudama su kitomis gyvenvietės moterimis, todėl net neprisimenu dienos, kad mano mama būtų pasakius tėčiui: „Mums nebelieka laiko pokalbiams.“
Tėčiui grįžus namo, ji jau būdavo savo įspūdžiais ir skriaudomis pasidalijusi su draugėmis. Mūsų kartos moterys retai kada patiria šį vidinės kančias lengvinantį malonumą, nes iš jų dažnai reikalaujama kalbėti tik tai, kas svarbiausia.
Moterys nemėgsta prašyti
Senųjų laikų vyras, mylintis moterį, rūpinasi ja ir buvo pasirengęs aukoti gyvybę dėl jos saugumo. Vyriškis nekreipdavo dėmesio į žmonos žodžius, kai ji, norėdama išvengti pavojaus, prašė jo kuo atokiau laikytis nuo žvėrių plėšrūnų. Norėdamas išmaitinti žmoną ir šeimą, jis pats skatino save veikti.
Šiandien žmona tikisi iš vyro daugiau nei anų laikų moteris, todėl norėdama gauti iš jo tai, ko trokšta, pirmiausia turi jį perauklėti ir tik tuomet prašyti visko daug, bet po truputį. Deja, moteriai tai padaryti dar nėra lengva, nes ankstesniais laikais jos niekas šio meno nemokė.
Dėl to siekiančioms gerų savitarpio santykių pirmiausia siūlau išmokti paprašyti, tuomet vyrai, labiau supratę jūsų jausmus ir problemas, stengsis daugiau padėti nei šalintis. Taigi mylima moteris visais laikais iš vyro nieko nereikalavo ir neprašė.
Dabar, kai sutuoktinis nebeskatina savęs įgyvendinti moters svajonių, ji jaučiasi pažeminta, nebegerbiama ir neverta jo meilės. Be to, vyras, pykstantis, kai moteris prašo duoti daugiau, dažnai net nesuvokia, kad jis pats pamažu praranda savigarbą. Todėl, parėjęs namo iš darbo, jis vis dažniau būna tingus ir negyvybingas.
Ko tikėtis?
Žmona, matydama vyrą gerai nusiteikusį, gali prašyti jo pagalbos, ir tik labai retais atvejais jis atsisakys padėti. Jeigu žmona nors kelis mėnesius iš vyro nieko nereikalaus (o stengsis įvertinti tai, ką jis daro), galime numanyti, kad jų savitarpio santykiai pasikeis į gerąją pusę.
Būtų nerealu tikėtis, kad vyras, staiga panoręs padėti moteriai, skirtų tiek pat laiko namams tvarkyti, valgiui ruošti, kaip ir žmona (ypač jeigu anksčiau jis to visiškai nedarydavo), lygiai taip pat nerealu iš tylenio vyro tikėtis staigaus atsivėrimo.
Partneris, grįžtantis namo iš darbo, veltui tikėsis šilto žmonos sutikimo, jeigu ji pati visą dieną praleido bendraudama su kolegomis ar dirbdama fizinį darbą. Tokie nerealūs lūkesčiai dažnai būna sutuoktinių tarpusavio santykių pablogėjimo priežastis.
Partneriai gali vienas iš kito gauti tai, ko tikėjosi, bet tik tuomet, kai neskubins vienas kito. Moteris suteikia vyrui didelę palaimą ne reikalaudama nujausti, ko ji trokšta, be kantriai ir atkakliai įvertindama, ką gauna, ir pamažu prašydama daugiau.
Šis straipsnių ciklas buvo paremtas nauja Džono Grėjaus (John Gray) knyga „Marsas ir Venera amžinai kartu“, kurią išleido „Alma Littera“ leidykla.
Jurgita Skaisgirytė