Bendraudami su draugais ar pažįstamais žmonėmis, šiandien susiduriame su daugybe problemų, nes mes dažnai vieni kitų tiesiog nesuprantame. Vyrai nežino, ko reikia moterims, kad jos pagaliau būtų laimingos, o šios nesuvokia, kaip paprasčiau ir aiškiau išdėstyti vyrams savo mintis ir svajones.
Keičiasi laikai, keičiasi požiūris į tarpusavio santykius. Kitaip suprasdami šių laikų sunkumus ir poreikius, galime kurti naujas bendravimo taisykles, leidžiančias abiejų lyčių atstovams ugdyti save ir labiau suprasti šalia esantį žmogų.
Senųjų laikų bendravimo taisyklės šiandien virto ne mūsų dienomis atsiradusių sunkumų sprendimu, bet nauja problema. Šiuolaikiniai vyrai nebesistengia būti šeimos sargai ir aprūpintojai, nes kuo mažiau laiko praleidžia namie, tuo labiau tolsta nuo artimųjų.
Šiuos bei daugelį kitų bendravimo aspektų norėtume aptarti šiame straipsnių cikle, kurį rašome remiantis naujai išleista Džono Grėjaus (John Gray) knyga Lietuvoje „Marsas ir Venera amžinai kartu“. Knygą išleido „Alma Littera“ leidykla.
Senosios bendravimo taisyklės
Žmona, būdama nuolaidi ir paslaugi kaip anų laikų moterys, niekada nepasakys vyrui, kad jai reikia kitokios paramos nei ta, kurią iš jo gauna. Sutuoktinis paprastai visiškai nesupranta, ko reikia draugei, kad ji jaustų vidinę pilnatvę. Jis rūpinasi tik materialine šeimos gerove, moters nusiskundimus suvokdamas kaip prašymą, kad duotų dar daugiau.
Vyras, kuris vadovaujasi senomis bendravimo taisyklėmis, klaidingai supratęs partnerės žodžius, stengsis kuo mažiau dirbti šeimos labui, o laikui bėgant gali ją visiškai palikti. Savo išėjimą jis paaiškintų šitaip: „Triūsiu kiaurą dieną, o mano darbo niekas neįvertina. Tad ar verta kvaršinti sau galvą dėl niekų?“
Ankstesniųjų laikų moterims nereikėjo prašyti vyrų pagalbos ar nurodinėti jiems, ką ir kaip daryti. Partneriai patys žinojo savo darbą, nes prieš sukurdami šeimą mokėsi veiklos kultūros iš tėvų.
Šių dienų moterys turi kurti naujas bendravimo taisykles ir išmokti pritaikyti jas praktikoje, o anų laikų partnerei reikėjo tik įvertinti vyro pastangas ir atleisti už padarytas klaidas. Todėl nenuostabu, kad šiandien daugelis silpnosios lyties atstovų yra labai nusivylusios vyriškiais.
Mažiau daryti, daugiau padėti
Klausydamasis moters nusiskundimų, vyras dažnai pagalvoja, kad ji prašo padėti išspręsti visas problemas. Tuomet partneris gali įsižeisti, nes prašymas padaryti daugiau, nei jau padaryta, jam primena pasakymą: „Esi veltėdis.“
Jeigu sutuoktinis žmonos kalbą suvokia ne kaip reikalavimą padėti namų ruošoje ar kitoje srityje, bet kaip troškimą būti išklausytai ir suprastai, jis iš tikrųjų klausysis jos žodžių ir tai darydamas jaus didelį malonumą. Žmona, pasakiusi vyrui, kad būdamas geresniu klausytoju, suteiktų didesnę moralinę pagalbą jai, iš draugo gautų dar daugiau nei tikėjosi.
Mat supratęs problemą vyras dėl savo merginos visuomet ieškos (ir suras!) tinkamo būdo jai pašalinti. Bet jeigu sutuoktinis jausis esąs visų žmonos bėdų kaltininkas, jis net nebandys pakeisti esamos situacijos.
Moterys nori, kad vyrai dirbtų dar daugiau, o šie trokšta, kad jos pagaliau suprastų, jog jie ir taip daug jėgų atiduoda darbui. Supratimas − gerų santykių garantas. Žmona turi įvertinti tai, ką gauna iš vyro, tuomet jai bus duota dar daugiau. Partneris perpratęs naująjį bendravimo meną, padarys moterį daug laimingesnę.
Dalis partnerio nesėkmių kyla iš klaidingo moters žodžių supratimo, nes kai ji prašo truputį daugiau, jis stengiasi išpildyti kiekvieną jos norą ir nežino, kad nors pusvalandį padėjęs žmonai namų ruošoje sulauktų iš jos didesnio dėkingumo ir moralinės pagalbos.
Protėvių kova su stresu
Jau daugiau kaip tūkstantį metų mūsų kūnus ir smegenis kamuoja kasdieniai stresai. Šių dienų pasauliui nebetinka seni metodai, leidžiantys atsikratyti šios varginančios būsenos, todėl kuriame naujus.
Senesnių laikų moteriai betikslis kalbėjimas teikė dvasios ramybę, leido manyti, kad ji yra priklausoma, tačiau saugi. Jos vidinis pasaulis buvo lengviau pažeidžiamas nei šiandien daugelio iš mūsų, todėl ji labiau priklausė nuo geros šalia esančių žmonių valios.
Žmona, kurią vyras dėl vienokių ar kitokių priežasčių palikdavo vieną, priklausė nuo visuomenės ir šeimos, kuri ja rūpinosi. Todėl moteris niekada nenutraukdavo ryšių su aplinkiniais, kadangi buvimas šalia jų jai teikė gyvasties ir tikėjimo.
Vėliau valstybių vyriausybės ėmė kurti darbo programas, juridines teises, itin didelis dėmesys pradėtas skirti mokslui, tačiau saugumas, kurio žmonės trokšta labiausiai, buvo primirštas. Todėl dabar, kai žmona puola plepėti apie sunkumus darbe ir namie, ji panašėja į anų laikų moterį, labiau už viską trokštančią saugumo.
Kitoje dalyje aprašysime kaip abi lytys sprendžia iškilusias problemas.
Jurgita Skaisgirytė/em>
