Kurti iš vatos mokytoja ėmėsi per pandemiją, išėjusi užtarnauto poilsio. Kiekvienas anykštėnės rankų darbo žaisliukas lyg mažas meno kūrinys, kur kiekviena, net menkiausia, detalytė apgalvota iki smulkmenų.
Kaip ir, pavyzdžiui, senamiesčio pardavėja su riestainiais ant kaklo: „Čia tokia moteriškutė, mergaitė, kuri kiekvieną sekmadienį turguje užsidirba vieną kitą centuką parduodama riestainius, pieną.“
O kaip kalėdinė eglė be senio Kalėdos. Ir šis ne toks, kaip dažnas įpratęs matyti – su raudonais apdarais: „Va toks, kaimo seniukas, kuris ne tik eglutę parneša, bet parsineša ta pačia proga ir malkų. Ir va, pasiremdamas lazda ateina pas kaimo vaikus.“
Ir visi šie Anykščių bibliotekos eglę puošiantys mokytojos žaisliukai pagaminti iš paprasčiausių, pigių ir kone kiekvienuose namuose randamų priemonių: „Gabaliuko vielos, aišku, reikia vatos, reikia keleto įrankių. Aišku, reikia klijų.“
Ir štai taip iš vielos išlanksčius norimą formą, visas kitas darbas vyksta su vata ir klijais: „Galiu iš karto apsukti sausa vata ir taip sukurti apimtį.“
Dabar anykštėnė dailina būsimo žaisliuko – musmirėlės – kepuraitę. Ir matant, kaip mokytojos ranka lengvais potėpiais tepa vieną klijų sluoksnį po kito, atrodo tikrai paprasta: „Šitų darbelių žavesys tame ir yra, kai tarsi iš nieko, gimsta kažkas.“
Gerai išdžiovinus vatos žaisliukus, laukia dar vienas žingsnis – jų dažymas.
Buvusi ilgametė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja sako, kad toks kūrybinis darbas tarsi meditacija, kai negalvoji apie rūpesčius, kartais ir pasimeti laike.
„Jeigu mano vyro paklaustumėt, tai jis pasakytų, 7 dienos, 24 valandos per dieną. Aš pametu kartais laiką, nes atrodo nieko nepadarei, bet laiko praėjo nemažai“, – pasakoja anykštėnė Danguolė Rimavičienė.
O į šį širdžiai mielą užsiėmimą mokytoja pasinėrė per pandemiją, kai teko atsisveikinti su mokykla.
„Ir aš galvoju, ką man reikės veikt, juk aš nieko nemoku, aš tik moku kitus mokyti“, – kalba Danguolė.
Ir mokytoja nesirinko lengviausio kelio.
„Aš moku megzti, bet nemezgu, aš moku nerti, bet neneriu, nes man tai jau nebėra įdomu, įdomu tai, kas dar nedaryta“, – sako Danguolė.
Taip į užtarnautą poilsį išėjusi mokytoja pasinėrė į visiškai naują veiklą.
„Kuo daugiau darai, tuo labiau matai, kad galima padaryti dar geriau, dar gražiau. Man labai norisi, kad daiktas būtų kokybiškas ir ne kičinis, kad jis turėtų vertę savo“, – teigia Danguolė.
Anykštėnė sako, kad šie rankų darbo žaisliukai vienetiniai, net norėdamas nepadarysi dviejų vienodų. Be to, kiekvienas personažas turi savo istoriją.
Anykštėnės žaisliukai kartais gimsta iš knygų iliustracijų ar senų atvirukų. Ir, kaip juokauja mokytoja, jai nebereikia sukti galvos, ką padovanoti artimiesiems Kalėdų ar kitomis progomis. Juolab, kad šie rankų darbo žaislai – ilgaamžiai.
„Galbūt kada nors mano anūkai savo vaikams arba savo anūkams rodys, va, šitą padarė mano močiutė. Gal tas daiktelis gyvens ilgai ir taps jų šeimos relikvija“, – sako Danguolė.
Beje, mokytoja turi patarimą visiems, mėgstantiems pabambėti.
„Reikia atrasti, tai, kas tau patinka. Knygas skaityti patinka, skaityt, megzti patinka, megzk, ravėti patinka – ravėk, bet tik nezirsk“, – kalba Danguolė.
