Į vaikystę bei paauglystę pokalbio metu sugrąžintas žinomas vyras neslepia, kad nuo mažų dienų pamilta muzika gelbėjo jį ir nuo įvairių paklydimų.
„Turėjau mylimą veiklą – muziką, kuri man labai patiko. Todėl vis mažiau laiko likdavo leisti gatvėse, kuriose tais 1990-siais galėdavai sutikti daug blogų žmonių“, – pasakoja Mantas.
Kokius 1990-sius prisimenate? – paklausėme M. Jankavičiaus.
Labai gerai prisimenu 1990-sius. Tais metais augau Kėdainiuose. Būdami paaugliai daug laiko praleisdavome lauke, susigalvodavome įvairiausios veiklos.
Važinėdavome su draugais iki sąvartyno. Būdavo labai įdomu pasižiūrėti, koks gyvenimas ten verda. Važiuodavome pasižvalgyti ir tie prisiminimai išlikę iki šiol.
Kalnai šiukšlių, pašiūrėse gyvenantys žmonės savo „būstus“ apsidangstę šiferio lakštais, kartonu. Matydavome buržuikas, kur kažkas buvo kepama, vietoje kažkas valgoma.
Sąvartynas buvo atskira ekosistema, kur žmonės dirbdavo, gyvendavo ir leisdavo savo dienas. Esu realiai matęs, kaip sąvartyne vaikai vaikšto ir renka įvairius daiktus.
Tų vaikų būdavo neįtikėtinai daug. Tais laikais ir į mūsų kiemą ateidavo skurdžiau gyvenantys vaikai. Pamenu, kaip jie sulaukdavo patyčių.
Šiandien, kai žvelgiu į praeitį, yra net baisu. Bet, tikėtina, užaugo ir tie vaikai. Smalsu, kas su jais nutiko. Gal kažkas pasuko kriminaliniu keliu, o gal kažkam pavyko ir išsikapstyti.
Ar jums teko pačiam susidurti su patyčiomis?
Patyčios egzistavo ir tais laikais, jos egzistuoja ir šiandien. Manau, kad viskas prasideda nuo šeimos. Jei vaikas nesijaučia saugus ir išpildytas šeimoje, tai ieško to patvirtinimo savo aplinkoje.
Tada prasideda agresija, galios rodymas. Tai yra baisu. Esu pats patyręs patyčių jaunystėje, esu buvęs ir kitoje barikadų pusėje, todėl puikiai suprantu, kokia tai yra didelė problemą, ypač tarp jaunų žmonių.
Mane tik stebina šių laikų specialistų aiškinimas vaikams, kad jei iš tavęs tyčiojasi, tai reikia sakyti „Stop! Liaukis! Man tai nemalonu!“. Tai juokinga! Nemanau, kad toks modelis yra veiksmingas. Jei realioje situacijoje taip pasakytum, tai tiesiog gautum į galvą.
Bet man patinka rodomas dėmesys pačiai problemai, kad kalbame apie tai. Galiu pasakyti, kad tai ką turėjome 1990-siais, to tikrai nebėra šiandien.
Ar jūsų aplinkoje buvo draugų, su kuriais tėvai nenorėjo, kad bendrautumėte?
Visi tėvai saugo savo vaikus. Ir tą daro iš meilės. Mano atvejis nebuvo išimtis. Bet ką veikdavome išėję į gatvę, jau niekas nesužiūrėdavo.
Ko esate prikrėtęs paauglystėje?
Tais laikais tėvai daug dirbdavo. Paauglystė buvo natūrali. Augome gatvėje. Landžiodavome po statybas, kažką nugvelbdavome. Nebuvome banditai, bet statomame name esu išdaužęs langą. Esu ir seną dviračio rėmą pavogęs. Bet tikrai tuo nesididžiuoju.
Nebuvau blogas vaikas, bet kartais patekdavau į tokią aplinką, kurioje tekdavo kažką tokio padaryti. Esu matęs situacijų, kai vadinamieji „vierchai“ išnaudodavo paauglius blogiems darbams.
Man kažkaip pavyko nepakliūti į tą ratą. Nuo mažų dienų turėjau mylimą veiklą – muziką, kuri man labai patiko. Todėl vis mažiau laiko likdavo leisti gatvėse. Tuo pačiu ir sumažėdavo galimybių sutikti blogų žmonių.
Esate keturių vaikų tėvas. Kokius kartų skirtumus įžvelgiate?
Kažkaip viskas kitaip. Žiūriu į savo, bendraamžių draugų atžalas. Visiškai kita karta. Kas mums buvo aktualu, jiems yra visai neįdomu. Viskas pasikeitė, manau, į gerąją pusę. Kokie mes tais laikais buvome bepročiai, o dabartinė karta yra labai sąmoninga. Man net baisu, bet gal vėliau prasidės dar kažkokios nesąmonės.
Ko jus išmokė jūsų pačių vaikai?
Išmokė kantrybės. Prisipažinsiu, niekada neturėjau kantrybės. Man visada reikėdavo greito, staigaus rezultato. Dabar galiu pasakyti, kad vaikai išmokė kantrybės, pakantumo.
Anksčiau nervuodavausi girdėdamas triukšmą, o dabar vaikai gali ir ant galvos lipti, bet man tai netrukdys, pavyzdžiui, skaityti knygą. Akis netvinkčioja nuo triukšmo ir tuo labai didžiuojuosi.
Visuomenės akyse yra sukurtas stereotipas, kad aktorių ir atlikėjų gyvenimuose neišvengiamai susiduriama su įvairiomis priklausomybėmis. Kiek jūsų kelyje jų pasitaikė ir kaip su tuo tvarkėtės?
Jei labai norėsi, tikrai visko pasitaikys. Tikrai nesu šventas. Gyvenime buvo ir alkoholio. Bet šiuo metu mano gyvenimas yra daug ramesnis. Anksčiau alkoholio ar cigaretės reikėdavo dėl chebros, o šiandien esu ramesnis ir stengiuosi nukreipti energiją prasminga kryptimi.
Žmogaus mąstymo pokyčiai formuojasi palaipsniui. Visas gyvenimas yra sudėliotas tam tikrais etapais. Šiandien mano mąstymas yra visai kitas nei buvo kažkada, kiti ir prioritetai. Tokie natūralūs gyvenimo procesai. Nesakau, kad gyvenu kažkaip teisingai. Gyvenu taip, kaip pavyksta. Stengiuosi atsirinkti, kas yra gerai, o kas blogai.
Ar jums pasitaiko dienų, kai norisi pabėgti nuo viso pasaulio ir pabūti tik su savimi?
Taip. Turiu tokį mygtukinį telefoną, kurio numerį žino tik mano žmona (juokiasi – aut. past.). Išsijungiu visus prietaisus ir skaitau knygas. Kartais skaitau penkias knygas vienu metu. Jos būna išdėliotos įvairiuose kambariuose.
Lietuvoje šiuo metu yra apie 6 tūkst. bent laikinai tėvų globos netekusių vaikų. Kur slypi problema?
Palyginę 1990-sius ir šiuos laikus, suprasime vieną – kaip dabar nuostabiai gyvename, kaip viskas pasikeitė. Nebeturime vaikų šiukšlynuose. Lietuva daug pasiekė per šį laikotarpį. Mes nebeturime tų skaičių, kurie būdavo anksčiau ir ačiū Dievui. Reikia dėl to dėkoti Dievui.
O kad yra dar kur eiti, ko siekti, tai natūralu. Kiekvienas už save turime prisiimti atsakomybę tiek, kiek galime. Turime labdaringų organizacijų, apie kurias prieš 30 metų net pasvajoti negalėjome.
Žmonių sąmoningumas yra daug didesnis nei anksčiau. Daug aukojama, veikia įvairios pagalbos organizacijos. Daug gražių dalykų, iniciatyvų. Kad tai dar nėra tobula? Žinoma nėra tobula. Dar yra vaikų, kuriems reikia pagalbos, kuriems reikia kantrybės.
Čia kaip ir su kaliniais. Su problematiškais žmonėmis niekas nenori turėti reikalų. Taip ir su vaikais, kurie užaugę be meilės, kurie yra pikti, maištaujantys ar net susiję su kriminaliniu pasauliu.
Bet visur yra priežastys. Yra labai lengva nurašyti tuos vaikus ir izoliuoti juos kolonijose. Tai atrodytų tarsi lengviausias kelias. Bet šiandien tikrai yra alternatyvų ir reikia parodyti, kad galima gyventi kitaip.
Ir tikrai noriu pagirti visuomenę, kad augame, jog tampame socialiai jautresni, kad perėmėme daug vakarietiškų vertybių, jog nebemanome, kad kiekvienas už save ir kad valstybė turi visais pasirūpinti. Tapome labiau empatiški ir žmogiškesni.
Nuo sausio 24-sios per „Go3“ televiziją pradėtame rodyti draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“ atliekate pagrindinį Mato vaidmenį. Supažindinkite su Matu.
Pradėsiu nuo to, kad sutikau vaidinti šiame seriale, nes perskaičius scenarijų buvo neįtikėtina, kaip viskas yra tiksliai aprašyta. Pats paauglystėje važiuodavau į sąvartyną ir mačiau, koks gyvenimas ten virė.
Mato personažas yra tęstinumas to mažojo Mato personažo, kuris yra iš Edmundo Malūko romano „Šiukšlyno žmonės“. Scenarijaus autoriai nusprendė parodyti, kas nutiko su tuo vaiku, jam užaugus.
Įkūniju jau užaugusį herojų, kurio šiukšlynas, negandos ir vaikui per stiprūs išbandymai ne tik nepalaužė, bet kaip tik suteikė stiprybės siekti ir pasiekti, o svarbiausia – neprarasti žmogiškumo, nelaikyti nuoskaudos, būti kitiems geru žmogumi. Ne visiems to laikmečio šiukšlyno vaikams tai pavyko. Ne visi apskritai turėjo progą užaugti...
Man prie širdies, kad vaidinu herojų, kuris, nepaisant sunkios vaikystės ir stipriai traumuojančių patirčių, sugeba likti žmogumi. Vėtytas ir mėtytas, gyvenimo ir gatvės užgrūdintas, dažnam suaugusiam nepakeliamus išbandymus atlaikęs vaikas užaugęs tampa sėkmingu, susikuria orų gyvenimą, bet svarbiausia – jis nėra piktas ant viso pasaulio.
Priešingai – yra jautrus aplinkai ir žmonėms, turi empatijos, sugeba padėti. Tai yra labai svarbios žmogiškosios savybės. Todėl seriale įkūnyti šį virsmą man yra svarbu. Tai suteikia vilties kiekvienam, ypač tiems, kurių gyvenimas nelepino. Sudėtingas gyvenimo startas nėra nuosprendis. Vilties visada yra, net ir pačiose sunkiausiose situacijose.
Sukrečiančios gyvenimo dramos, kurių epicentre atsiduria vaikai, Edmundo Malūko romano motyvais kurtame draminiame seriale „Šiukšlyno žmonės“, nuo sausio 24-sios, tik per „Go3“ televiziją.
