Apie šį jausmą jau viskas pasakyta: meilė trunka trejus metus, jai paklūsta visi amžiai, ji neturi ribų, yra visagalė ir nugali mirtį. ką čia dar įmanoma pridurti?
Na, nebent galiu papasakoti istoriją, kurioje irgi nuolat figūravo žodis meilė, nors to, kas vyko, jokiu būdu nepavadinsi love story. Viskas prasidėjo nuo elektroninių skaitytojos laiškų mylimai rašytojai. Tiesa, jau pačiuose pirmuosiuose glūdėjo pavojingas užtaisas, kurį kaipmat aptiko mano intuicija, tačiau protas, mandagumo taisyklės, o gal ir puikybė ragino tęsti susirašinėjimą. Kelios užuominos apie Sapfo ir Lesbo salą vėl privertė intuiciją įspėjamai sušukti, tačiau profesinis smalsumas skatino nenutraukti epistoliarinio žaidimo. Kuo toliau, tuo labiau laiškų autorė buvo linkusi atvirauti, tačiau jos atvirumas darėsi pernelyg skausmingas, agresyvus, netgi diktatoriškas. Aiškiai suvokiau, kad nenoriu su ja susitikti akis į akį, nes nepakelsiu tokio bendravimo intensyvumo, kuris tiesiog išdegina orą ir erdvę tarp dviejų žmonių, — o nutrintos ribos ne suartina, ta-čiau beviltiškai atitolina. Žinojau tai iš asmeninės patirties, nes kaip tik taip — karštligiškai, uzurpatoriškai — elgdavausi su kai kuriais savo išrinktaisiais niekaip nesuprasdama, kodėl, ne-paisant antžmogiškų pastangų, atstumiu, užuot pritraukusi, ir prarandu, užuot gavusi.
Paskui atėjo kategoriško reikalavimo stadija, kuri tik pačiam reikalautojui atrodo romantiška, nors iš tikrųjų taip irzliai ir įkyriai kaulydamas meilės jis primena užsiožiavusį vaiką, kuris parduotuvėje negavęs trokštamo žaislo griūna ant grindų, spardosi ir klykia. Čia ir vėl turiu omenyje ne tik laiškų rašytoją, bet ir save, nes stebėdama jos elgesį tarsi veidrodyje išvydau kai kuriuos savo pačios „žygdarbius“ ir pagaliau suvokiau, kaip tam tikri moteriškos aistros proveržiai veikia jos „meilės objektus“. Mano atveju tie objektai, žinoma, būdavo vyrai. Neabejojau, kad jie turėjo būti labai patenkinti taip karštai, beatodairiškai mylimi. Bet dabar tokios pat kunkuliuojančios aistros akivaizdoje jaučiausi tarsi patekusi į spąstus, iš kurių nežinojau, kaip ištrūkti. Kaip įsakyti žmogui nemylėti, ypač moteriai, kuri viso labo tik rašo laiškus? Beje, įsimylėjimo lytiškumą čia pabrėžiu ne šiaip sau, nes jausmų apsėsti vyrai savo mylimąsias atakuoja—persekioja—kankina kitaip. Moteriško įsimylėjimo dėsniai buvo puikiai atskleisti filme „Myli—nemyli“ su Audrey Tautou. Jei nematėte šios juostos, prisiminkite paauglystę, kai meilę nuo neapykantos skyrė vos vienas žingsnis.
Pamažu iš garbinamos rašytojos virtau netikusiu, bet vis dar mylimu, tik su pykčio priemaišomis, personažu. Mane bandė perauklėti, kad būčiau verta idealaus meilės objekto, apvalyto nuo bet kokių individualių savybių. Juk iš tiesų neretai įsimylime ne konkretų vyrą ar moterį, bet galingą it stichija aistrą mylėti. Taip supainiojus reikalus, kai garbinamas ne asmuo su visomis jo geromis bei blogomis savybėmis, o pats jausmas, neišvengiamai nusiviliama, nes joks žmogus, net pats tobuliausias, neprilygs pačiai Meilei. O nusivylus norisi keršyti.
Nors intuicija ne sykį įspėjo, bet vis dėlto išdaviau laiškų rašytojai savo mobiliojo telefono numerį dėl, beje, labai liūdnos priežasties — mudviejų bendros pažįstamos laidotuvių. Ir prasidėjo: pagiežos kupini SMS šūksniai, lakoniški neapykantos lozungai, keiksmažodžiai, prakeiksmai. Buvau kalta dėl jų autorės nuoskaudų bei negandų, susikaupusių per 43 gyvenimo metus, dėl bado Somalyje, dėl to, kad katės ryja peles, kad retėja ozono sluoksnis, o visatoje didėja juodosios skylės. Galėjau tik stebėtis, kad tokio kaip aš Blogio įsikūnijimo netrenkia žaibas. Žinutes ištrindavau, bet jos vis tiek įsispausdavo man į pasąmonę. Lioviausi jas skaityti, tačiau prakeiksmų neapykanta — tai ne vien žodžiai, bet ir nuožmi, griaunanti energija. Dieną naktį jaučiau, kaip ji mane ardo. Bandžiau save raminti, kad keikiama esu ne aš, o Jurgos Ivanauskaitės antrininkė, fantomas, kurį ta moteris susikūrė iš mano knygų, interviu ir nuotraukų spaudoje.
Galop pasipylė grasinimai, kad ji susidoros su manimi, su savimi arba su abiem iš karto. Jau ir taip turėjau problemų su sveikata, o vieną rytą, kaip tik tada, kai turėjau gultis ant operacinio stalo, gavau naują SMS įtūžio dozę. Rašančioji nežinojo, kur aš, bet jai tai ir nerūpėjo. Svarbiausias dalykas buvo jos pačios „sužeista siela“. Neištvėrusi apsižliumbiau, nes atrodė, kad prieš mane susimokė visas pasaulis.
Koks šios istorijos pro liubov moralas? Taigi sena kaip pasaulis taisyklė, kad prievarta mylimas nebūsi. Kaip nors turėtų būti ginamos ne tik mylinčiojo, bet ir smurtu mylimo teisės. Jei persekioja maniakas su peiliu rankoje, skubiai pranešama policijai. O ką daryti, kai apsėda „mylinčioji“, kurios „meilė“ tokia pat pavojinga kaip maniako ginklas? Vienintelis man įmano-mas savigynos būdas — parašyti šį tekstą.
Neretai įsimylime ne konkretų vyrą ar moterį, bet galingą nelyginant stichija aistrą mylėti. Paskui neišvengiamai nusiviliame, nes joks žmogus, net pats tobuliausias, neprilygs pačiai Meilei.
Jurga Ivanauskaitė
IEVOS archyvai, 2007-11-07
