Monika su Nagliu susipažino internetu prieš 10 metų. Tačiau tuo metu pašnekovė nė nenutuokė, kad ilgainiui ištekės už Naglio.
Būsimus mylimuosius tuo metu skyrė šimtai kilometrų. Monika gyveno Prancūzijoje, o Naglis – Anglijoje. Tad porai prireikė net penkių metų bendravimo tam, kad pradėtų kurti rimtus santykius.
„Mūsų istorija gan ilga – santykiai prasidėjo ne iš karto. Kai susipažinome, buvau labai jauna, buvo kiti prioritetai, mokslai. Nebuvo net galvojimo apie rimtus santykius.
Bet prabėgus laikui, paaiškėjo, kad tikrai tinkame būti kartu. Tai, manau, kad turėjo ateiti tam tikras etapas, kad būtų galima vystyti santykius“, – pasakojo Monika.
Netikėtos piršlybos
Pora pradraugavo pusantrų metų. Po jų Naglis išdrįso žengti svarbų žingsnį judviejų gyvenime ir pasipiršo Monikai. Šioji to – visai nesitikėjo.
Ji kalbėjo, kad visuomet savo sužadėtuves įsivaizdavo įspūdingai: kuriose ji bus gražiai apsirengusi, pasipuošusi, ypatingoje vietoje. Tačiau Naglis, norėdamas nustebinti Moniką, turėjo visai kitokią mintį.
„Tuo metu mes dar kartu negyvenome Londone, buvo pati pandemijos pabaiga. Jis labai norėjo, kad atsikraustyčiau į Londoną, o man šis miestas ne visai patiko.
Tai jis pagalvojo, kad reiktų pasipiršti Londone, kad būtų gražus prisiminimas ir man galbūt imtų patikti šis miestas“, – Naglio planu pasidalijo moteris.
Tuo metu vyras norėjo parodyti pašnekovei Londono kalėdinę mugę, kurią ji labai norėjo pamatyti. O taip pat pora turėjo įvairių darbinių reikalų mieste.
Tačiau nusileidus lėktuvu, ėmė dėtis keisti dalykai. Monika neturėjo žalio supratimo, kas vyks toliau:
„Pamačiau, kad mus veža į labai gražų viešbutį. Buvau nustebusi, nes kai skrendame atostogauti ilgesniam laikui, visuomet apsistojame gražiuose viešbučiuose, bet kai turime reikalų, tuomet tikrai renkamės paprastesnius apartamentus. Pamaniau, kad gal jis tiesiog nori palikti gerą Londono įspūdį, dėl to parinko tokį viešbutį.
Bet iš tiesų, tai jo planas buvo visai kitoks (šypteli). Pamenu, kad kai mes atėjome į kambarį, aš buvau gan irzli, nes norėjau valgyti. Paklausiau jo, ar jau galime eiti užkąsti, o jis pasakė, kad ne, reikia palaukti, mūsų rezervacija vėliau.
Aš jį skubinau eiti, nes po kelionės buvau išalkusi. Jis vis neleido mums eiti. Aš nesupratau, ko mes laukiame. Bet, galiausiai jis susikaupė, pasiruošė tam momentui ir paklausė manęs, ar tekėsiu už jo.“
Tokio įvykių posūkio Monika visai nesitikėjo. Ji pasakojo, jog visiškai nebuvo tam pasiruošusi, stovėjo prieš vyrą nepasidažiusi, pavargusi ir su džinsais. Tačiau vos spėjusi atsitokėti ji ištarė lemtingąjį „taip“:
„Buvau visiškame šoke... Sužadėtuvės įvyko ne taip, kaip galbūt įsivaizdavau, tačiau tai buvo tokia intymi akimirka, tik tarp mūsų abiejų. Viskas gavosi žymiai ypatingiau, jaukiau ir tikra staigmena!“
Norėjo princesiškų vestuvių
Vos atslūgus emocijoms po piršlybų, pora ėmė planuoti savo vestuves. Šias surengti užtruko trejus metus nuo draugystės pradžios, nes Monika savo galvoje jau turėjo šventės viziją.
Pokalbio metu ji pasakojo, kad visuomet norėjo princesiškų vestuvių. Visa tai ji žinojo dar iki sutinkant savo būsimąjį vyrą.
„Manau, kad kaip ir daugelis moterų, iš pradžių turėjau vestuvių viziją, o tik po to sutikau savo gyvenimo vyrą (juokiasi). Tai manosios buvo princesiškos, norėjau jų istorinėje vietoje, su daug gėlių ir papuošimų“, – pagrindiniais aspektais dalijosi pašnekovė.
Ne veltui moters akį patraukė Trakų rajone esantis Užutrakio dvaras. Tai Monikai pasirodė, kaip pasakiško grožio vieta su vaizdu į ežerą ir Trakų pilį, kurią supa gėlynai ir įvairios skulptūros.
Monika pasakojo, jog Užutrakio dvaro nuotraukas buvo mačiusi anksčiau. Ji paaiškino, kad tose nuotraukose dvaro aplinka buvo išpuošta M. Petruškevičiaus kurtomis gėlėmis. Dvaro grožis atėmė moteriai žadą: „Tos nuotraukos mane sužavėjo, ilgam laikui išliko atmintyje“.
Tad galiausiai pora nusprendė surengti vestuves Lietuvoje, nors iš anksčiau buvo svarstę ir apie Italiją. Monika pasakojo, kad Lietuvą ir Užutrakio dvarą jie pasirinko dėl kelių priežasčių:
„Su Italija mūsų niekas nesiejo. Ten tiesiog turėjome didelį gražių vietų pasirinkimą. O Lietuva – mūsų namai, tad juos ir norėjome parodyti svečiams, mat ne visi iš jų buvo čia lankęsi.
O kitas dalykas, tai žinojau, kad Lietuvoje mes gausime geriausią kokybę. Viską, ko tik norime, nes Italijoje nežinojome tiekėjų ir galėjome smarkiai apsirikti.
Lietuvoje aš jau kelis metus iki savo vestuvių sekiau šių švenčių tendencijas, tad jau žinojau gerus fotografus, dekoratorius ir vestuvių planuotojus.“
Buvo apsupta specialistų
Monikos vestuvės buvo įspūdingos ir tuo, kad prie jų plušėjo žymiausi vestuvių planavimo specialistai. Gėlių kompozicijas jauniesiems kūrė M. Petruškevičius, o vestuvių planavimas atiteko Laurai Vagonei.
Apie pasirinktas gėles Monika pasakojo, kad, pirmiausia, su M. Petruškevičiumi išsigrynino tai, kokių gėlių per savo vestuves jaunoji nenori.
„Žinojau kokių gėlių vestuvėms nesirinkčiau. Galbūt jos būtų ir gražiai atrodžiusios kompozicijoje, tačiau man jos nepatiko. Pavyzdžiui, labai nenorėjau kardelių, nes jie man atrodo, kaip visiškai vestuvėms netinkamos gėlės“, – pabrėžė Monika.
Taip pat svarbiu aspektu tapo ir spalvinė paletė. Jaunoji kalbėjo, kad prie šio proceso prisidėjo ir jos vyras, kuris turėjo įžvalgių pastebėjimų.
Monika tikino, kad reikėjo visas spalvas suderinti taip, kad jos tiktų jai, vyrui, M. Petruškevičiui ir šventės dalyviams:
„Aš labai mėgstu rožinę spalvą, tačiau vyras šiek tiek mane nukreipė kita linkme, nes pas mus buvo labai daug vyriškos lyties atstovų vestuvėse ir jie nebūtinai galėjo mėgti ryškiai rožinę spalvą. Tad rinkomės prigesintą rožinę.
Mantas taip pat klausė, kokios bus pamergių suknelės, kokia bus mano suknelė, nes jis žiūrėjo, kaip čia viską tarpusavyje suderinti.
Tačiau visa kita palikome jo fantazijai. Žinau, kad kūrybingi žmonės geriausiai veikia tada, kai duodame jiems laisvę.“
Na, o bendruoju šventės planavimu užsiėmė L. Vagonė. Monika tikino, kad ji buvo tarsi geroji fėja krikštamotė, nes visuomet rasdavo tiek jauniesiems, tiek savo komandai tinkamus sprendimus.
Monika pabrėžė, kad vestuvių planuotojos pasirinkimas buvo vienas geriausių jos priimtų sprendimų. Jos abi – susibičiuliavo ir sukūrė nepaprastai gražią šventę.
„Vienas labiausiai įsiminusių dalykų po vestuvių, tai draugystė su Laura. Mes labai pajautėme vieni kitus. Pajautėme, kad mūsų panašus suvokimas ir stilius. Esu laiminga ir dėkinga, kad ją pasirinkome.
Prieš vestuves tikrai rinkomės tarp kelių planuotojų. Viena iš jų yra gana žinoma Lietuvoje, bet pajaučiau iš jos tokį negatyvų nusiteikimą, kad štai vienaip padaryti negalime, kitaip neišeis. Mums labai nepatiko toks požiūris.
O Laurai nėra tokio žodžio, kaip „ne“. Jeigu yra noras, viską galima padaryti. Aišku, atsiremiama į galimybes, bet viskas yra pozityvu, sprendžiama, išpildomi norai ir dar patariama, kaip galima padaryti geriau.“
Suknelės laukė metus laiko
Na, ir kaip nuotaka be suknelės? Monika pasakojo, kad ši dalis užtruko ilgiausiai ir kainavo daugiausiai jos kantrybės.
Ji tikino, kad turėjo specifinę viziją, žinojo, kokios suknelės medžiagos, modelio ir kitų ypatumų norėjo. Dėl to pagrindinės suknelės siuvimo procesas užtruko metus laiko.
„Kadangi dirbau modeliu, tai teko labai daug vestuvinių suknelių per gyvenimą pasimatuoti. Tai kažkaip žinojau, ko noriu ir ko nenoriu.
Žinojau ir tai, kad tos labai prabangios ir gražios suknelės yra be galo sunkios ir nepatogios. Jeigu darai vestuves, pavyzdžiui, Libane, kuriame vestuvėse būna po 500 žmonių, tai, žinoma, kad norisi didelės suknelės. Tačiau aš supratau, kad noriu patogaus ir manęs nevaržančio varianto“, – kriterijus išvardijo pašnekovė.
Dar vienas ypatumas – blizgučiai ant nuotakos suknelės. Jos suknelė per vestuves žėrėjo ir suteikė tikros princesės įspūdį.
Monika atviravo, jog visuomet labai mėgo blizgučius, dėl to buvo visiškai nenuostabu, kad jų norėjo ir ant suknelės:
„Blizgučiai man visada labai labai patiko. Net nagų laką visuomet renkuosi blizgantį, dėl to norėjau jų ir ant suknelės.
O kadangi suknelė buvo rankų darbo gamybos drabužis, tai kiekvienas blizgutis buvo prisiūtas rankomis. Tad galite įsivaizduoti, kad kūrimo procesas buvo ilgas, sudėtingas ir, neslėpsiu, sunkus. Buvo net ir pamąstymų, jog galbūt nereikėjo siūtis suknelės.“
Galiausiai, Monika galutinio suknelės varianto sulaukė likus kelioms dienoms iki vestuvių. Ji neslėpė savo džiaugsmo, kuomet jį pamatė, nes tai – ir buvo suknelės vizija, kurios jaunoji taip troško: „Buvau labai laiminga.“
Biudžetą teko padidinti
Visi žino, kad vestuvės – tikrai ne pigus malonumas. Tai patvirtino ir Monika, kuri pasakojo, kad išleido apvalią sumą pinigų tam, kad galėtų surengti šventę, apie kurią ilgai svajojo.
Nors tikslios sumos moteris negalėjo pasakyti dėl su vestuvių planavimo industrija sudarytų sutarčių, tačiau tikino, kad šios šventės kaina būtų buvusi panaši ir Italijoje.
„Mes išleidome tikrai daugiau nei planavome. Prieš pradedant planuoti nesupranti, kokia iš tiesų brangi yra vestuvių industrija.
Lietuvoje kainos turbūt nesiskiria nuo Italijos. Dauguma atvejų, gaunasi netgi brangiau. Taip yra, nes Lietuvoje nėra tiek daug vietų pasirinkimo.
Pavyzdžiui, jeigu nori tuoktis Užutrakyje, tai Lietuvoje tėra vienas Užutrakis, o ne dar dešimt panašių vietų. Italijoje galima rinktis panašias pigesnes arba brangesnes vietas“, – atviravo pašnekovė.
Besituokiantieji Užutrakio dvare ar kitose įvairiose vietose žino, kad čia reikia pasirūpinti absoliučiai viskuo. Tą pabrėžė ir Monika, pasakojusi, kad turėjo sukurti visą aplinkinę erdvę šventei: „Ten juk nieko nėra: turi statyti palapinę, dėti grindis, tai tikrai susidaro didesnė suma, nei renkantis vietą, kurioje viskas jau paruošta.“
Dėl to porai teko pakloti išties nemažą sumą pinigų. Iš pradžių buvo planuojamas vienoks biudžetas, tuomet, pradėjus planuoti, jį teko didinti.
Tačiau Monika mano, kad taip turbūt nutiko dėl to, kad jie su Nagliu prieš tai buvo lankęsi vos keliose vestuvėse. Dėl to susipažinti su kainomis ir biudžetais jiems teko per savo pačių vestuves:
„Turbūt, kad gavosi vos ne dvigubai nei ką įsivaizdavome, prieš pradedant planavimo procesą. Bet mes galbūt ir buvome naivūs, esame mažai dalyvavę vestuvėse, tai dar neįsivaizdavome šios industrijos subtilybių.“
Pasidalijo auksiniais patarimais
Šiuo metu nuo Monikos vestuvių prabėgo jau metai laiko. Tačiau ji tikina, kad atsimena jas taip, tarsi vestuvės būtų vykę vakar.
Dėl to moteris pasidalijo patarimais, kurie gali praversti būsimiems jaunavedžiams. Anot Monikos, jai pačiai reikėjo visa tai praeiti ir suprasti, tad ji norinti pagelbėti kitiems.
„Aš manau, kad svarbiausia yra renkantis tiekėjus, pajausti ar tai jūsų žmonės, ar ne. Taip pat, ir ar turite panašų suvokimą, skonį, stilių kaip ir žmonės kurie dirbs jūsų vestuvėse.
Dažnai poros renkasi fotografus, tiekėjus, planuotojus pagal tai, kas yra žinomiausias, rekomenduotas, geriausiai įvertintas. Manau, kad visų skirtingi charakteriai, požiūris. Reikės su jais praleisti daug laiko, tai labai svarbu, kad jums šie žmonės patiktų.
Taip pat ir dėl rezultato. Yra tiekėjų, kurie tiesiog atlieka savo darbą. O yra ir tų, kurie supranta, kad ši šventė yra vieną kartą gyvenime ir nori ją padaryti tikrai įspūdinga“, – pabrėžė pašnekovė.
Monika pasakodama atskleidė tai, jog vestuvės – tai šventė. Ja svarbu džiaugtis ir turėti aplink save tikrai palaikančius žmones, kurie padarys, tai ko trokšta jaunieji.
Dėl to antruoju patarimu moteris akcentavo, kad svarbu atsižvelgti į savo paties poreikius, kad šventė nevirstų vien tik dideliu stresu.
Anot jos, svarbu pasimėgauti šia diena ir leisti sau atsipalaiduoti. Būtent taip ji ir elgėsi savo vestuvių dieną:
„Kitas dalykas, tai vestuvės yra apie du žmonės, kurie tuokiasi. Kartais žmonės daro vestuves tam, kad kažką parodytų, o iš tiesų reikia daryti taip, kad jums patiems tikrai patiktų, kad abiems būtų gerai.
O pačia diena irgi reiktų pasidžiaugti, nes dauguma sako, kad vestuvės prabėga kaip akimirka. Aš stengiausi pasimėgauti savo vestuvėmis. Tai buvau nusistačiusi taip, kad nesijaudinsiu dėl smulkmenų, o džiaugsiuosi visuma. Juk svarbiausia, kad šalia mylimas vyras, ir brangiausi žmonės. Na, ir štai, metai praėjo, o viską atsimenu kaip šiandien. Tai buvo gražiausia diena mano gyvenime.“
