Kaip reikia kurti gerus santykius?
Norint išspręsti konfliktą, labai svarbu sukonkretinti žodžius. Nes jeigu paklausi žmogaus, ar jis nori gerų laimingų santykių, jis atsakys, kad nori. Tačiau žodžiai „geri ir laimingi santykiai“ netinka santykių problemoms spręsti, nes tai yra abstrakcijos.
Santykių problemų sprendimas gali prasidėti nuo tokių žodžių, kaip „nuobodu“ ar „įdomu“, kadangi kiekvienas žino, kas jam įdomu ir kas nuobodu, o kai darote tai, kas abiems įdomu, sustiprinate santykius. Jei kalbėsime, kaip apskritai padaryti santykius laimingus, niekada nesusitarsime, o jeigu aiškinsimės, kad mums patinka ar nepatinka, tada žengsime žingsnį link geresnių santykių.
Konkretus yra žodis „nepatinka“, nes jeigu galvosime, kaip išvengti konfliktų, tikriausiai sprendimo ir nepriimsime, bet jeigu pasakysime, kas mums nepatinka, tada jau galėsime su antra puse susitarti. Pavyzdžiui: „Man nepatinka, kad tu čepsi“ arba „Man nepatinka šitas tavo sijonas“. Tada galima tartis, kad žmogus valgys kitur arba nešios tą sijoną tik tada, kai kitas nematys. Konkretizuodami mes padarome žingsnį nuo abipusio konflikto.
Taip pat ir buvimas kartu ne visada poroje suvokiamas vienodai. Būnant kartu naudojami konkretūs išsireiškimai: „Matau tave“ arba „Girdžiu tave“, tai yra labai svarbu santuokoje, nes išsireiškimas „Būti kartu“ yra labai abstraktus. Vyras sėdi prie kompiuterio, kai tame pačiame kambaryje yra ir žmona, tad jis mano, kad jis yra kartu su žmona, tačiau žmona sako: „Ne, tu ne su manimi, tu su kompiuteriu“. Jeigu vyras sakytų : „Matau tave, tavo akis, naują bliuzelę“, tada tai jau būtų konkretu. Jeigu žmona matys tai, ką vyras mato kompiuteryje, tada vyras suvoks, kad ji yra su juo. Kai viskas konkretizuojama, buvimas kartu prisipildo konkretaus turinio.
Konkretizavimas yra kūrimas. Jeigu santykiuose pora nekonkretizuoja, o apsikeičia abstrakčiais žodžiais „Aš noriu gerų santykių, aš noriu gero sekso“, tai šie žodžiai neturi jokios vertės, nes jie yra neaiškūs, abstraktūs. Tokiu atveju konfliktas nesisprendžia, jis sprendžiasi, kai sakome konkrečiai: „Man nepatiko, kad vakar Jonui pasakei taip ir taip“.
Kokios frazės žalingos norint išspręsti konfliktą?
Jeigu poroje vyras ar moteris pradės vartoti tokias abstrakčias sąvokas, kaip „tu amžinai nesitvarkai“, „tu visada mane išduodi“, „tu niekada nepadarai“, tai ginčas truks amžinai, nes prasidės ne ginčo sprendimas, o sąvokų aiškinimasis ir vienas kito kaltinimas: „Ar tikrai visada?“, „O tada buvo ne taip“, „Tu pati/pats niekada“. Todėl maksimaliai reikia konkretinti kas, kur ir kada, tačiau tai ne visada pavyksta dėl emocijų. Būtinai reikia rasti laiko ramiai išsakyti, kas konkrečiai mums patinka, nepatinka, ką girdime, matome ar jaučiame.
Kodėl santykiai nusibosta, dingsta romantika?
Tai neišvengiama, nes įsimylėję žmonės myli ne vienas kitą, o savo meilę žmogui. O kai pagyvename su žmogumi, susiduriame su mase konkretybių: ar jis vėluoja, ar sutvarko drabužius, ar kažko nedaro, t.y. atsiduriame nebe idėjų, o konkretybių pasaulyje. Tada mes nusiviliame žmogumi ir sakome: „Tu ne toks, anksčiau geresnis buvai“, tačiau tokie pasakymai neteisingi, nes žmogus toks pats, tik mes matėme ne žmogų, o savo meilę jam. Todėl labai sveika palaikyti „bandomuosius“ santykius ir pažinti vienas kitą. Tai būtinas dalykas, nes tada turite laiko pasirinkti, kadangi reikia pažinti ne idėją apie žmogų, o patį žmogų, surasti, kiek jūs skiriatės ir kiek esate panašūs. Santuoka – tai konkretus reiškinys, kur yra du žmonės su savo realiais įpročiais, jiems lengva, kada jie myli idėją, bet sunku, kai pradeda gyventi su tikrove.
Į ka reikėtų atkreipti dėmesį renkantis žmogų visam gyvenimui? Ar galima tikėtis, kad žmogus pasikeis?
Reikia atkreipti dėmesį, koks žmogus yra objektyviai: kokiais tempais juda, kaip mąsto, kuo tiki, kaip žiūri į vaikus, ar vėluoja, ar tvarkingas, ar seksualus. Labai svarbus pažinimas žmogaus tokio, koks jis yra, neįpareigojant jo būti tokiu, kokiu mes jį įsivaizduojame.
Prieš santuoką būtinas paruošiamasis etapas, kad patikrintume, ar galime priimti tą žmogų tokį, koks jis yra. Nereikia išmokti priimti kito žmogaus, bet jį patikrinti. Žmogus juk nekaltas, kad čepsi ar, kad yra nepunktualus, nes tai jo neurofiziologinės savybės. Santuoka nėra drausminančioji įstaiga, kur vyras ar moteris turi būti perauklėjami. Žinoma, yra dalykų, dėl kurių pora turi susitarti, priimti kompromisą, tačiau kompromisas neturi būti didžiulis.
Negalima tekėti iš baimės, kad liksime vieni, kad neatsiras nieko geresnio arba norint pabėgti iš tėvų namų ir griebiant pirmą pasitaikiusį gyvenimo partnerį, tikintis, kad susitaikysite su visomis jo savybėmis. Prieš tuokiantis reikia prisiderinimo ir vienas kito stebėjimo periodo, turint galvoje, kad žmogus ne tik, kad nepasikeis, bet, kad jo neigiamos savybės tikriausiai dar labiau užaštrės. Tada kyla klausimas, ar aš noriu pasenti su juo ar ja? Jeigu atsakymas „Taip“, tada galima pradėti gyventi kartu. O jeigu atsakymas: „Man nepatinka tam tikri dalykai, bet aš jį myliu ir jis pasikeis“, tai taip nebus ir prasidės kaltinimai.
Ar nedingsta šeimos prasmė šiuolaikiniame pasaulyje? Ar santuoka dabar nėra nepatvari, lyginant su ankstesniais laikais?
Taip būtų, jeigu žmogus nebijotų vienatvės. Ryškiai auga jausmas, kad žmogus yra vienišas, iš čia kyla tendencija susirasti psichologiškai artimą žmogų. Jeigu anksčiau santuoka buvo galima sukurti su psichologine distancija, nes santuoka buvo kuriama kaip ūkinis vienetas ir meilė nebuvo būtina, tai XX amžiuje išaugo psichologinio artumo reikalavimas. Sutuoktinis dabar turi būti artimas draugas ir asmeninis psichoterapeutas, padėti susitvarkyti su tuo, su kuo nesusitvarkėte vaikystėje: atstoti tėvą ar motiną, jeigu jų trūko, išmokyti tapti drąsiu, jeigu buvote bailus ar tapti kuklesniu, jei buvote įžūlus. Anksčiau santuoką išsilaikydavo dėl vieno iš sutuoktinių materialinės priklausomybės nuo kito, o dabar, kai moteris pradėjo užsidirbti, šio aspekto beveik nebelieka.
O ar apskritai reikalinga santuoka žmonėms, kurie patys save išsilaiko ir puikiausiai savimi pasirūpina?
Dabar populiarėja tokie santykiai, kai pora gyvena atskiruose namuose ir tiesiog susitikinėja. Pavyzdžiui, jie abu generaliniai direktoriai, patys save išsilaiko, neturi daug laiko, todėl susitikinėja arba vienas gyvena santuokoje, kuri yra tik formali, o kitas laukia, kol jis išsiskirs.
Tokiems žmonėms santuoka pasidaro nereikalinga, nes jie abu stovi ant kojų, vienodai uždirba, tada jiems geriau tiesiog susitikinėti. Dabar santuoka gali būti pateisinama dėl vaikų, nes vaikų auginimui palankiau, kai abu tėvai po vienu stogu. Vaikai gelbsti santuokos institutą. Didelei daliai geriau santuoka nei gyvenimas kartu. Žmonės, kurie yra darboholiški, santuokoje neišsilaiko, nes jų gyvenimas ir interesas yra kitur – versle, todėl jiems palankiau nesituokti.
Tokio tipo yra ir vyrai, ir moterys, jie žino, kad jiems reikės dirbti 14 valandų per dieną, kurti naujus dalykus darbe, o kiti žmonės kaip tik siekia derinti darbą su poilsiu, o poilsiui geriau tinka šeimos ratas nei bastymasis vienam. Didelei daliai šeima reikalinga, kad galėtų kažkur grįžti, bet tokiu atveju santuoka turi būti psichoterapinė, nes jeigu jūs grįžtate ir girdite kritiką ar aiškinatės, kas daugiau nuveikė per dieną, tai tokia santuoka neatlieka psichoterapinės funkcijos. O jeigu santuoka tokią funkciją visgi atlieka, sutuoktinis vertinamas už tai, ką jis dirba, o grįžęs namo vertina tą, kuris sėdėjo namuose su vaikais, tada tokie žmonės geriau jaučiasi santuokoje.