Psichiškai sveika moteris, anot daugelio psichologų, į save įsmeigtą vyro žvilgsnį vertina kaip normalų dalyką. Jis jos nežeidžia. Bet...
Rasa G. rašo: „Turiu du viršininkus – tiesioginį ir jo viršininką. Ir kiekvienas, išsikvietęs pas save, įsmeigia į mane akis ir apžiūrinėja. O ką aš galiu padaryti? Jie tarsi kalba apie reikalus, skiria man užduotį, tikrina, kaip ją atlieku, o iš tiesų... Juk jiems nepasakysi: nežiūrėkite į mano krūtinę ar į mano užpakaliuką! Jau žinau, kas manęs laukia, kai einu į jų kabinetą. Jie vos ne kasdien taip mane žemina – bet nieko neįrodysi. Nors aš puikiai žinau, ką reiškia ir ta vos pastebima šypsena, ir išsiplėtę vyzdžiai.“
Bet tegul Rasa pabando užsisegti ilgą, neaptemptą sijoną. Tegul apsivelka suknelę be iškirptės! Tegul nedemonstruoja savo užpakaliuko. „Dar ko! – piktinasi Rasa. – Kodėl turėčiau rengtis kaip kokia senė? Nenoriu atsilikti nuo mados!“
Kodėl moterys taip bijo atrodyti gundančios? Juk gundanti – tai ne ištvirkusi! Ir kuo kalti vyrai, kad moteris, pati jos išvaizda juos gundo? Mano galva – tai nuostabu. Baisu net pagalvoti, kuo pavirstų pasaulis, jei moteris imtų nebetraukti vyro, o būtų jam nelyginant medžio pliauska.
Man atrodo, kad tos „besikankinančios“ dėl pažeminimo, neliečiamybės – baisios veidmainės. Tegul pirmiausia susivokia, ko nori. Jos visos trokšta atrodyti patrauklios, bet negalvoja, kad „patraukli“ ir „traukti“ yra tos pačios šaknies žodžiai.
Psichologai visuomet tvirtindavo, kad moteriškasis elgsenos tipas skiriasi nuo vyriškojo. Vyro potraukis moteriai – įgimtas refleksas, be kurio žmonija seniai būtų išmirusi. Suprasti, kodėl vyras nori moters – labai sunku. Tai visai tas pats, kaip suprasti, kodėl žmogus jaučia alkį ar troškulį.
Prieš reaguodama į vienokį ar kitokį vyro žvilgsnį, moteris turėtų pamąstyti, kad susidūrė ne su konkrečiu tipu, o su pačia prigimtimi. Tai jai padėtų reaguoti atlaidžiau.
Aišku, tai anaiptol nereiškia, kad turite pildyti vyro norus. Bet juk dažniausiai žvilgsniu viskas ir baigiasi.
Jei moteris bijosi vyrų, visus juos laiko šlykščiais, nešvariais, yra pagrindo manyti, kad ją kankina neurozė.
Paprastai kategoriškas reikalavimas, kad aplinkui esantys vyrai nekreiptų dėmesio į jos kūną, liudija kažkokias praeityje patirtas psichines traumas.
Bet susidūrusi su atviru cinizmu ir gašlumu, moteris gina savo savigarbą!
O dėl minėtų atvejų (jeigu viršininkas iš tikrųjų pasinaudoja savo tarnybine padėtimi), tai čia susiduriama su labai rimtomis socialinėmis bėdomis, kurias visuomenė turėtų spręsti susitelkusi. Ji turi surasti galimybę užstoti moterį tada, kai ši negali pati apsiginti.
O ką daryti, jei vyriškis žiūri į jus, o jums tai nepatinka? Nepulkite į paniką! Jei jis žiūri vogčiomis – galit nusiraminti. Jis nekelia pavojaus. Jei jis žiūri nenuleisdamas akių ir nebijo, kad pastebėsite, pridenkite tas kūno vietas, kurios traukia jo žvilgsnį. Pasidėkite rankinę ant mini sijono nepridengtų šlaunų, suglauskite kojas, nusukite nuo jo apnuogintą krūtinę. Nustosite jį jaudinti ir jis nukreips žvilgsnį kitur.
Jei jis tebežiūri, parodykite savo nepasitenkinimą: suraukite antakius. Daugumą vyrų, kurie užsižiūrėjo ne iš blogos valios, o užsimiršę ar dėl blogo išauklėjimo, tai paveikia. Jie tučtuojau nusuka akis.
Jei ir tai nepadeda, jums geriau išlipti iš autobuso artimiausioje stotelėje (jei esate visuomeniniame transporte) arba išeiti iš kavinės, pakilti nuo suolelio parke ir dingti. Ir visuomet eiti ton pusėn, kur yra žmonių. Nesirenkite gundomai, jei teks vakare pėsčiomis grįžti namo (juo labiau tuščiomis gatvėmis). Mini sijonėlius ir gilias iškirptes pasilaikykite saulėtoms dienoms ir žmonių susibūrimo vietoms.
Jei norite pailsėti nuo vyriškių dėmesio, paprasčiausiai neapnuoginkite šlaunų, kelių, krūtinės, kaklo, pečių ir nesivilkite labai aptemptų drabužių. Taip greičiau sulauksite norimo rezultato negu kiekvienam vyrui įrodinėdama savo teisę likti už jo dėmesio ribų.
