is kur gerai zinomi tokie faktai? manau, kad visada visur buna issimciu, tad toks gyvenimo budas gali baigtas laiminga santuoka, tai tik priklauso nuo paciu zmoniu noru ir pan.

Gali su žmogum draugauti metus, 2,3,4, o vistiek jo nepažinti. Negyvenant kartu yra ženkliai lengviau manipuliuoti situacijomis ir tt., negu gyvenant kartu. Kartu pagyveni kelis mėn. ir tampa aišku. Negyvenant kartu tam tikros situacijos neiškyla. Susituokiau negyvenęs kartu ir dabar esu išsiskyręs. Pamačiau kaip gali žmogus pasikeisti per vieną sieną, daugiau tokios klaidos nedarysiu...

bandoma ištraukti senamadiškas, religija pagrįstas pažiūras? nieko "švento" santuokoje nematau, nieko "nešvento" gyvenime be santuokos nematau. be to šiaip sovietmiečiu berods vadino ne "susimetus", o pilietine santuoka.
įdomu būtų sužinoti, ar autorė mano, kad tuoktis vis dar būtina ir bažnyčioje :D atrodo kartais, kad žmonių užrištos akys ir nemato tikrų šaknų problemos.

Hmm, pažįstu daug žmonių, ypač vyrų, kurie gyvena su savo moterimis nesusituokę ir labai laimingai. Bet, kai jų paklausi, kodėl nevedi jos ir nenori su ja gyventi santuokoje, atsakymas nuskamba su baimės kupinom gaidom, pvz., nenoriu įsipareigoti, nesu tikras ar to noriu, pagyvensim ir pamatysim, ar mes (ji) yra tikrai skirti vienas kitam, ar tai 'tas' žmosu ir bla bla bla...
Tai, po perkūnais, santuoka, reiškia, kažką keičia?? Jei gyveni su žmogum penkis ar daugiau metų, tai wtf? Ar nederėtų eiti pirmyn, o ne trypčioti vietoj? Be to, jei nenori, tai kam tada gyveni kartu? Niekas neverčia, nebent pats vyras tokiu būdu suteikdamas moteriai vilties kada nors gilioje ateityje tapti tik jo moterimi. Ir tas laukimas, begalinis su ta teberusenančia viltimi laukimas žudo, dėl ko vėliau atsiranda nestabilumas, baimės jausmas ir kiti negerumai, barniai ir t.t.
Manau, toks gyvenimas tik parodo, jog kai kurie iš mūsų yra dideli savanaudžiai, nenorintys prisiimti atsakomybės bei įsipareigoti dėl savo veiksmų. Tai labai paprasta - pagyvenau, susipykom, išsiskyrėm, susitaikėm, vėl pagyvenom ir pasaka be galo... Tai labai patogu - lieki laisvas, jei ką, gali ginčuose nurodyti, jog tu ne vyras ar žmona, todėl tas žmogus neturi teisės tau kažką sakyti ar pan. arba atvirkščiai - lyg jau susituokę, todėl kai tu gali kažką blogai daryti...
Antra vertus, reikia nepulti tuoktis pasitaikius pirmai galimybei. Reikia mokėti atrasti 'tą' žmogų, įsiklausyti į save ir negalvoti, jei dabar kas ne taip, kad viskas gali pasikeisti ir tas žmogus tikrai pasikeis kada nors. Ir dar - skyrybos ne išeitis spręsri iškilusias problemas. Reikia ne bėgti nuo jų, o prisiimti 'nuopelnus' ir bandyt ieškoti kompromisų. Atsakingumo daugiau!
Kitas dalykas, pasakykite, kam vis dėl to reikia 'bandyti' pagyventi kartu?? Ką čia bandyti, jei nesi tikras, tai visą gyvenimą nebūsi užtikrintas. Juk, jei tuokiesi su žmogumi, tai, manau, turi žinoti kur 'veliesi', nes juk tu su juo bendravai, matei įv. situacijose, pažįsti jį. Jei ne, tuomet dar neatėjo laikas.

jis remiasi is esmes klaidinga pozicija, is kurios viskas "logiskai" aiskinama: gyvenimas nevedus, tai tarsi gyvenimas "susimetus", vienitele zmoniu suartejimo motyvacija tepaliekant "dantu sepetuka" ir seksa. Kazkaip uzmirstama, kad sirdie draugo (-es) pasirinkimas siuo atveju vyksta lygiait taip pat atsakingai / neatsakingai kaip ir vedybu atveju - priklauso nuo asmenybes. Juk pradzioje kelias tera tas pats ir tik veliau vieni nusprendzia vesti/teketi, kiti si biurokratini etapa praleidzia. Zinoma, visuomet yra ir bus, kurie tera "susimete", taciau jie negali buti teorijos pagrindu. Lygiai taip pat kaip ir vedybos isskaiciavimo principu: norint uzdirbti, isvykti i kita sali ir pan.
Beje, straipnis labai jau pavirsutiniskas - nepateikiamos nei nuorodos, nei informacijos saltiniai, teigiama "daugelis" ir norima, kad tuo tauta tiketu. Tauta nebera "paskenduoles" lygio (kaip, tikriausiai, baznycia noretu) ir telieka pripazinti si fakta. Priesingai tai teliks "myžimas prieš vėją", liaudiskai tariant...