Jei su savo svajonių vyru susipažįsti kavinėje, šokiuose, bibliotekoje ar dar kur ir paaiškėja, jog jūs gyvenate tame pačiame mieste, - puiku!
Draugystei ir meilei kelias atviras. Tačiau būna, kad fantastišką nepažįstamąjį sutinki toli nuo namų – seminaruose, kurorte arba autobuse. Akimirka, - ir tarp Jūsų jau įsiplieskė deginanti aistra!
Džiaugiesi kiekviena kartu praleista akimirka, pamiršti viską aplinkui, tačiau...kuo arčiau išsiskyrimo valanda, tuo neramiau tu jautiesi – juk Jūs gyvenate toli vienas nuo kito, vadinasi ir matysitės retai! Kuo gi grįsti santykiai per atstumą ir kas tavęs laukia, jei jau apsispręsi, kad be savojo princo gyventi tiesiog negali.
Didžiausias skirtumas tarp kasdienio bendravimo, kai įsimylėjėliai gyvena tame pačiame mieste ir kai užsimezga ryšys tarp skirtinguose miestuose, o gal net skirtingose valstybėse gyvenančių moters ir vyro, be abejo, yra fizinis kontaktas. Pirmuoju atveju, jis yra natūrali santykių dalis, antruoju, - didžiąją laiko dalį jo paprasčiausiai nėra. Tai reiškia, kad kai kitos merginos glaustysis prie savo vaikinų, tu galėsi mėgautis tik prisiminimais arba svajoti. Be abejo, reti pasimatymai įmanomi ir tada, kai tu ir vaikinas gyvenate tame pačiame mieste. Tačiau tokiu atveju, jei objektyvių priežasčių nesimatyti nėra, o tu jauti, kad jis stengiasi išlaikyti atstumą, - tai rodo, kad fizinis kontaktas tavo brangiausiojo nevilioja. Kodėl? Į šį klausimą psichologai turi keletą atsakymų.
Gali būti, kad tu jame sukėlei tikrą seksualinę audrą, tačiau jei jis turi kitą merginą, šeimą, kitus įsipareigojimus ar vidinius barjerus, ir supranta, kad jūsų santykiai neįmanomi, gali išgirsti, kad esi nepageidaujama. Atitolimas šiuo atveju yra gynybos būdas. Pasakydamas sau, kad tai jis nenori jokių santykių su tavimi, vaikinas psichologiškai apsaugo save nuo streso. Tokiu atveju tau teks pasitenkinti bendravimu žinutėmis ar elektroniniu paštu, o vėliau tikėtina, kad tokie santykiai nutrūks.
Be abejo, atstumas keičia ir emocinį poros bendravimą. Juk kai nematai partnerio akių ir nebūni šalia jo kasdien, turi apsčiai laiko apgalvoti savo jausmus. Be to, tarsi neįsipareigojama juos rodyti, todėl lengviau kažką nuslėpti nuo partnerio. Toli nuo taves esančiam vaikinui paprasčiau parašyti meilės laišką, nes užrašyti jausmą popieriuje ir iš tiesų jį jausti, yra du skirtingi dalykai.
O kas, jei vaikinas ir mergina gyvena skirtingose valstybėse? Juk tuomet atstumas bent santykių pradžioje nėra sąlygotas pasąmonės?
Jei nepaisant kelių šimtų kilometrų ir retų pasimatymų tavo ir vaikino santykiai tęsiasi, galima teigti, kad nemaža dalimi tai jus siejančio seksualinio potraukio rezultatas. Seksas, draugystėje per atstumą yra ypač svarbus. Bet neskubėk džiaugtis, - įvertink, ar tikrai jūs susitinkate taip dažnai, kaip įmanoma? O gal kažkuris jūsų pasąmoningai riboja šiuos pasimatymus?
Pavyzdžiui, pas mane psichoterapijai ateina moteris, kuri ilgą laiką gyveno kartu su savo draugu. Vieną dieną jis nusprendė pusmečiui išvažiuoti į užsienį užsidirbti pinigų. Ji buvo prieš, tačiau vyriškis išvažiavo. Norėdama įveikti išsiskyrimo liūdesį, moteris išvažiavo į sanatoriją ir ten sutiko iš Olandijos atvykusį vyriškį. Aistringas šių dviejų žmonių romanas baigėsi tuomet, kai atvykėlis išvažiavo. Dabar jie susirašinėja laiškais.
Tai tipiška superego situacija, kai sau pačiam nusibrėžiamos ribos – ne, taip daryti negalima. Moteris pasąmoningai sau uždraudė vystyti santykius su olandu dėl to, kad ji turi sugyventinį. Atsiradęs kaltės jausmas sulaiko šią moterį, - ji neprašė jo pasilikti Lietuvoje ir pati nevažiuoja pas jį. Ji liūdi dėl išvažiavusio sugyventinio ir norėtų rasti jam pakaitalą, tačiau superego neleidžia jai brandinti kitus santykius. Taigi, verta susimąstyti, ar tu tikrai nori laukti savo princo? O gal tai tik pasąmoningas kaltės jūsų praeičiai jausmas?
Meilė per atstumą – juk tai tam tikra rizika?
Ne. Tokie santykiai kaip tik yra daug saugesni! Be abejo, pasakyti, ar tai, kad pora bendrauja per atstumą yra jos tvirtumo, ar jos nepatvarumo įrodymas, yra labai sunku. Mat tai priklauso nuo pačių žmonių. Tačiau neretai žmonės, kurie stengiasi išlaikyti santykius per atstumą, turi savyje kažkokių problemų. Toks žmogus gali nemokėti reikšti jausmų, tuomet atstumas gelbsti jį. Atstumas neįpareigoja rodyti jausmus ir būti atviram, todėl jis psichologiškai saugesnis.
Draugystei, kai skiria atstumas, pasiryžusius žmones turbūt negalima vadinti lengvabūdžiais ir neįsipareigojusiais vieni kitiems, bet emocijų lygmeny, tai labiau paviršutiniškas bendravimas. Visgi kategoriškai teigti, ar žmogus linkęs į pastovumą, ar ne – sunku, nes tai labai individualu. Paprasčiausiai nėra visiems tinkančių požymių, ar vaikinas, kurį matai kelias dienas per mėnesį žiūri į jūsų santykius rimtai, ar ne. Tai geriausiai nustatysi paklausiusi savo širdies, paanalizavusi savo jausmus ir nuojautas.
Svarbu, kodėl tu pasirinkai bendravimą per atstumą. Nors tau atrodo, kad tu “paprasčiausiai įsimylėjai” ar “negalėjai jam atsispirti”, iš tiesų kažkurią akimirką tu pati pasirinkai būti su būtent šiuo vaikinu. Pripažink, tu juk gerai supratai, kad jis gyvena toli, tad ir matysitės retai.
Taigi, gal tu pati norėjai ne tokio artimo bendravimo? Vienaip ar kitaip elgtis, pasirinkti vieną ar kitą žmogų mus verčia pasąmonė, todėl dažnai atrodo, kad viskas įvyko atsitiktinai. Iš tiesų, atsitiktinumų čia nebūna.
O kas lemia elgesį?
Elgesio ištakos slypi vaikystėje. Iki pusantrų metų, kol pradeda kalbėti, vaikas gyvena nekalbėdamas, todėl negali įvardinti žodžiais visko, kas aplink jį vyksta. Todėl jis reaguoja į aplinkybes jausmais, kurie gali svyruoti nuo agresijos iki meilės.
Tačiau jis negali įvardinti, kodėl jaučia būtent tai, tačiau viskas lieka jo pasąmonėje. Todėl jei tokiame amžiuje mergaitė patyrė, kad mamos nebūdavo šalia, kai jai labiausiai reikėjo, jei tarp jų buvo atstumas, sutikusi vyrą iš kitos šalies ji pasąmoningai tarsi grįš į vaikystėje patirtą situaciją.
Tokių žmonių pasąmonėje užrašyta, kad partnerius geriausiai “laikyti” per tam tikrą atstumą, nes jei kažką prisileidi per arti, vėliau, kai šis žmogus pasitraukia, labai skauda. Tokie žmonės tarsi užima stebėtojo poziciją, jie jaučiasi saugūs tik tuomet, kai tarp jų ir jiems brangių žmonių yra atstumas. Tai gali būti priežastis, kodėl tavo užjūrių princas nesiryžta gyventi kartu.
Gali būti, kad jis bijo, kad prisileidęs tave per arti vėliau sunkiai ištvers, jei vieną dieną tu jį paliksi...Be abejo, jis vargiai prisipažins tau, kad paprasčiausiai bijo atsakomybės, o gal nemoka reikšti savo jausmų, kai tu šalia ir žvelgi jam į akis. Pasiūliusi sumažinti atstumą, išgirsi begalę racionalių priežasčių, kodėl judu to padaryti negalite.
Atsidūrusi tokioje situacijoje mergina turėtų susimąstyti, kodėl jos draugas liepsnoja meile tik tuomet, kai tarp jų išlaikomas atstumas? Atsakymas paprastas – tavo išrinktasis turi vidinę nuostatą, kad moters, o gal net visų aplinkinių, neverta prisileisti per arti.
Iš akių, tai ir iš širdies – tiesa, ar ne?
Tai priklauso nuo žmogaus. Negalėčiau apibendrinti, nes kai kuriems yra būtent taip, o kiti šauniai išlaiko jausmus ir išsiskyrę. Kas kaip pasielgs, ilgiau nematydamas savo partnerio, vėlgi priklauso nuo vaikystės potyrių. Vaikystėje kuriame save ir pagrindinis dalykas, kuris lemia vaiko vertės pojūtį – motinos akys. Žiūrėdamas į jos akis, jis mato save, taigi, kokios motinos akys, taip vaikas vertina save. Tas akių ryšys lieka reikšmingas ir kituose santykiuose. Jei partnerio ilgesnį laiką nėra šalia, jis gali pradėti “nykti” ir iš mūsų vidinio pasaulio.
Jei nori būti tikra, ar tavo vaikinas turi emocinio bendravimo problemų, - atkreipk dėmesį į tai, kaip jis bendrauja su savo mama, giminėmis ir draugais. Jei vaikino santykiai su šeima šaltoki, visi gyvena “savo” gyvenimus ir nesidomi vienas kitu, o draugai taviškiui tėra pasilinksminimų kompanionai, gali nebesistebėti, kad taip pat jis elgiasi ir su tavimi. Paklausit, ką daryti? Ogi gerai pagalvoti, ar iš tiesų nori tokio partnerio ir tokių santykių, kokie yra jo šeimoje. Aš tikrai nenoriu pasakyti, kad jei viskas yra taip, kaip kalbėjome, reikia tučtuojau nutraukti santykius.
Tikiu, kad žmogus gali keistis. Be abejo, jei jis nori. Vaikinas pasiryš keistis tik tokiu atveju, jei supras, kad jo elgesys ne toks, koks merginos nuomone turėtų būti. Kita vertus, mergina taip pat turi savo gyvenimo ir santykių modelį, kuris nebūtinai yra tobulas. Apskritai, merginos linkusios labiau idealizuoti pasaulį ir savo šeimą.
Todėl labai gali būti, kad tokia mergina iš savo vaikino reikalauja tiesiog per daug ar neadekvačių dalykų. Visgi, jei merginą ir vaikiną skiria atstumas, ir ji nesijaučia laiminga, vienintelis būdas kažką pakeisti – nuolat kalbėti apie savo jausmus ir pojūčius. Be abejo, neverta kalbėti tik apie tai, tačiau apsimetinėti, kad viskas gerai, taip pat nėra prasmės. Daug geriau, jei nepatenkintoji pusė pasako, kad jaučiasi nelaiminga, kad toks partnerio elgesys ją ar jį skaudina ir liūdina. Taip sakydami mes leidžiame antrajai pusei išgirsti, ką jaučiame ir parodome, kad yra ir kitokių bendravimo būdų.
Bet kuriuo atveju, neverta galvoti, kad mūsų partneris yra telepatas ir pats supras, ko norime. Visuomet verta atvirai papasakoti savo troškimus, nes tik taip sulauksime atsako. Bet tai reikia daryti neagresyviai. Nes kiekvienas žmogus lengviau pritaria pažįstamiems dalykams, šiuo atveju – santykių modeliui. Per jėgą įpiršusi draugui savo bendravimo būdą gali sulaukti pasipriešinimo – juk tai, kas vyskta jam visiškai nepažįstama! Sukėlusi jam baimę veikiausiai pastūmėsi šiuos santykius link jų pabaigos. Geriausia nezyzti ir netylėti, o rasti “aukso vidurį” ir neįkyriai pasakyti apie tai, kas tau svarbu.
O kas toliau?
Toliau reikia žiūrėti, ar kažkas keičiasi. Jei mergina keliskart pasakė vaikinui, kad ją skaudina toks ar kitoks bendravimas, o jis nereaguoja, - galbūt verta atsisakyti tokių santykių. Tai nereiškia, kad ši mergina, ar šis vaikinas yra netikę. Paprasčiausiai, jų bendravimo modeliai skyrėsi, - gal vienam buvo saugiau ir priimtiniau bendrauti per atstumą, o kitam reikėjo daugiau artumo. Jei yra toks skirtumas ir nei vienas nenori keistis, - verta pasieškoti žmogaus, kurio pasaulio suvokimas būtų panašesnis į mūsų.
Taigi, savaime atstumas nei skiria, nei jungia. Dar kartą akcentuoju, kad tai priklauso nuo to, kokie žmonės susitiko. Pakeisti požiūrį į santykius gali ne tik partneris, bet ir aplinkybės ar draugai. Galbūt, jei, pavyzdžiui, vaikinas savo draugus ar artimuosius “laiko” per tam tikrą atstumą (psicholginis atstumas gali būti panašus į fizinį), ir vieną dieną kuris nors draugas jam pasakys: “pala, drauguži, aš su tavim nesusikalbu...”, jis gali susimąstyti, kodėl taip yra. Tačiau “suvokimas”, kad kažkas santykiuose negerai gali aplankyti ir tą pusę, kuri iki šiol siekė artumo. Tuomet santykiai gali iširti. Bet kuriuo atveju neverta save apgaudinėti, kad jūs “negalite” būti kartu tik dėl tų nelemtų jus skiriančių kilometrų. Jei jūsų bendravimas apsiriboja vienu ar dviem savaitgaliais per mėnesį, ir tai tęsiasi neribotai ilgą laiką, visada yra priežastis, kodėl taip yra. Geriau, kai tokiu atveju žiūrima tiesai į akis, o ne ieškoma pateisinimų.
O kaip su pavydu, nepasitikėjimu?
Manyčiau, kad žmonėms, kurie pasirinko bendravimą per atstumą, nepasitikėjimas nėra būdingas. Nes juk gyvendamas kitoje valstybėje nepatikrinsi, ką ir kur veikia tavo mylimasis. Be abejo, pavydas – taip pat labai individualus dalykas, tačiau, manau, tokiems žmonėms nekyla problema – pasitikėti ar ne. Tai nebūtinai reiškia, kad tokios poros bendravimas pilnavertiškesnis, - gali būti, kad žmonės paprasčiausiai nėra prisirišę vienas prie kito. Apibendrindamas šią temą galiu pasakyti, kad net žymiausių psichologų veikaluose nėra atsakymo, kur santykiuose yra norma ir kur patologija. Ta riba yra kiekvieno mūsų viduje. Todėl ir draugystę per atstumą vertinsime skirtingai – vieni apskritai nepradės tokio bendravimo, kiti negalės jūsų prisileisti arčiau, o treti pabendravę tiek, kiek jiems atrodo normalu (o kitai porai tas pats laikas galėtų atrodyti per ilgas, ar per trumpas), - susituoks. Kiekvienam žmogui yra savo riba.
Kad aiškiau suprastum, kas jus skiria – kilometrai ar požiūris į gyvenimą, pagalvok:
* Ar atstumas yra tik tarp jūsų, ar tam tikrą distanciją tavo mylimasis išlaiko ir su tame pačiame mieste gyvenančiais draugais bei pažįstamais?
* Ar jis nejaučia diskomforto reikšdamas savo jausmus? O gal linkęs juos pasilikti sau?
* Pažvelk atidžiau ir į savo šeimą – pamatysi, prie kokio bendravimo modelio esi pripratusi. O dabar palygink jį su mylimojo šeima.
Problema gali būti tuomet, jei savo ar savo vaikino elgesy įžvelgi tendencingą pasikartojimą. O jei vaikinas taip bendrauja tik su tavimi – ką gi...galbūt jūsų žvaigždės nesutapo, gal nepasitenkinimo priežastis glūdi tavyje, o gal...tu paprasčiausiai išsigalvoji, kad kažkas negerai?..
