Tyrinėtojai moksliškai įrodė gana paplitusį posakį, kad „meilė – akla“.
Neurobiologė Mara Dirsen išanalizavo smegenų veiklą ir išaiškino, kad romantišką ir motinišką meilę aktyvina viena ir ta pati smegenų dalis. Be to, šios abi meilės dalys „atjungia“ tą zoną, kuri yra atsakinga už smerkimus ir kitų žmonių įvertinimą, rašoma Journal of Experimental Social Psychology .
Тokiu būdu žmogus, apimtas meilės, praranda sugebėjimą kritikuoti ar negatyviai vertinti savo susižavėjimo objektą.
„Kai mes įsimylime, prarandame sugebėjimą kritikuoti mylimas būtybes. Beje, tiek žmones, tiek gyvūnus, – sakė Mara Dirsen. – Būtent dėl to galima tvirtinti, kad meilė – akla.
Be to, ispanų tyrinėtoja įsitikinusi, kad meilė – tai „cheminė dviejų žmonių priklausomybė vienas nuo kito.“ Taip pat ji įsitikinusi, kad įsimylėjimą inspiruoja kai kurios žmogaus būsenos. Pavyzdžiui, susižavėjimas, seksualinis alkis, prisirišimas ir pan.
Įsimylėjimo būsena sukelia žmogaus organizme ne vieną cheminę reakciją. Pavyzdžiui, nuo dopamino kiekio organizme priklauso, kiek patraukliai atrodo objektas mūsų akyse, o nuo išmetamo serotonino kiekio priklauso, kiek mes stipriai galvojame ir negalime išmesi iš minties įsimylėjimo objektą.
