Moteris, kuri myli vyrą ir labai brangina šeimą, gali pamėginti išgelbėti šeimą, išsaugoti vyrą. Tačiau viskas priklauso nuo tolesnio vyro elgesio.
Nuo to, kiek truks tokia situacija (vienas dalykas – mėnesį, kitas – metus). Pasitaiko, kad vyriškis pats baisiai gailisi silpnumo akimirkų. Daugelyje šeimų, kurios atšventė auksines vestuves, buvo kritinių periodų, kai vyras buvo neištikimas (kitais atvejais – buvo neištikima žmona).
Bet jei jūsų vyras ir toliau lankosi pas meilužę po to, kai sužinojote apie šį ryšį, galite visam gyvenimui netekti savigarbos. Galbūt jūs „išsaugosite šeimą“, bet kas tai bus per šeima? Ar būsite joje savimi? Ar bus laimingi vaikai su tėvu, kuris vakarais išeina pas kitą moterį? Kuris meluoja vaikams, kad išeina „su reikalais“?
Raminta K. rašo: „Kai sužinojau, kad mano vyras turi kitą moterį, buvau šokiruota. Nebuvau pasiruošus trisdešimt penkerių likti viena su dviem vaikais ant rankų ir dar be pragyvenimo šaltinio (vyras faktiškai mus išlaikė). Bet blogiausia, kad jį tebemylėjau. Tas mane nustebino. Normaliai moteriai tokia naujiena turi sunaikinti meilę, bet su manimi nutiko atvirkščiai.
Kentėjau nuo nežmoniško skausmo, bet kai susivokiau savo jausmuose, paaiškėjo, kad už neapykantos vyrui, kuris man buvo neištikimas, slypi meilė. Net neturėjau jėgų iškelti jam scenos, tik verkiau ištisas dienas. Protas man sakė, kad turiu jo nekęsti, bet man visą laiką norėjosi pulti jam ant kaklo. Norėjosi, kad manęs pagailėtų, kaip gailisi primušto šunelio. Kažkokia beprotybė.
Bet siaubingiausia, kad Tomas, mano vyras, iš tiesų ėmė manęs gailėtis. Žmogiškai. Sako, taip, aš kiaulė tavo akyse, išdavikas, aš tą žinau, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Eglę, tą moterį, myliu visai kitaip nei tave. Ir tave taip pat myliu. Ar gali taip būti? Nežinau, ką man daryti.
Motina, draugės pataria skirtis, nesižeminti. Bet aš nerandu savyje jėgų. Be to, ir vyras prašo to nedaryti vardan mūsų vaikų, vardan ‚mūsų meilės“. Pas mus iš esmės viskas išliko, visa mūsų buitis, bendri savaitgaliai, drauge vaikštome į svečius. Kaip tą galima sugriauti? Išliko net intymūs santykiai. Nežinau, kiek tas gali tęstis.
Kiek galima slėpti nuo vaikų, kad jų tėvas lankosi pas svetimą moterį? Kada užduodu jam tą klausimą, jis sako, kad „nieko nežino“, „laikas parodys“, prašo „pakentėti“. Kažkoks košmaras.“
Kai vyras susiranda kitą moterį, žmona gali atsidurti vienoje iš dviejų situacijų. Arba pats vyras sugriauna šeimą, arba tai leidžia padaryti žmonai. Antrasis atvejis psichologiškai kur kas sunkesnis žmonai, nes ji atsiduria „neįmanomoje“ padėtyje. Maža, kad ją išdavė. Ji dar turi jaustis kalta! Turi tarsi pati, savo rankomis, „griauti šeimą“, visa tai, kas buvo statoma metų metais, o kartais ir dešimtmečiais.
Štai Ramintos atvejis: ji turi atimti iš vaikų tėvą, pragyvenimo šaltinį. Bet ji tuo pat metu, taip išeina, apvagia save: vyrą ji tebemyli, leidžia su juo laiką, jis ją patenkina ir intymia prasme...
Palyginkime šitą situaciją su situacija, į kurią pateko Nijolė P. Suartėjęs su kita moterimi, vyras ėmė pas ją leisti dienas ir naktis, net laisvadieniais kartais dingdavo iš namų. Vaikai jį matė labai retai. Jis ėmė miegoti atskirai, nedavė pinigų (viskas buvo išleidžiama meilužei). Kartu jis palengvino Nijolei uždavinį - nepaliko pasirinkimo. Ji nusprendė išsiskirti, dabar turi kitą vyrą, o jos buvęs vyras vedė savo meilužę.
Ir Nijolė, ir Raminta priima savo vyro elgesį kaip įžeidimą. Tas įžeidimas juo sunkiau pakeliamas, nes vyrai ir toliau lankosi pas kitas moteris.
Bet Nijolės kančios tęsėsi neilgai, jos pavydas įgavo ūmios ligos formą, nuo kurios ji išgijo. Nijolė sugebėjo palikti savo kančias praeityje, užversti vieną savo gyvenimo puslapį ir pradėti naują. Raminta lieka pernelyg prisirišusi prie vyro, pernelyg „brangina šeimą“, ir tai daro jos ligą chronišką.
Ji neturi kitos išeities, kaip užimti ryžtingesnę poziciją. Juk vyras mato, kad žmona pernelyg brangina jį, vaikus, šeimos atmosferą (o dar kur materialinė priklausomybė nuo jo). Ir jis žaidžia tuo. Tokie vyrai neretai galvoja: „Kur ji be manęs dėsis, iš bado numirs.“
Tas jiems atriša rankas. Matydami charakterio minkštumą ir žmonos sutrikimą, jie mano, kad galima turėti vieną ar net kelias meilužes. Faktiškai – gyventi poligamijoje.
Ramintos „aš“ pernelyg priklauso nuo jai neištikimo vyro. Jei ji turėtų prestižinę profesiją, gerai apmokamą darbą, asmeninių draugų ratą - užimtų stipresnę poziciją. Ir jos vyras tada turbūt ją priimtų visiškai kitaip. Daugiau gerbtų, neleistų sau atvirai lankytis pas meilužę.
Raminta turi pabandyti apmąstyti savo gyvenimą ir surasti išeitį, susigyventi su mintimi, kad gyvenimas įmanomas ir be Tomo. Vyrai subtiliai jaučia tokius pasikeitimus moters asmenybėje ir neretai liaujasi elgęsi iššaukiamai, kai tik pamato, kad dalykas darosi rimtas ir jų „nekalti“, kaip jie mano, nuotykiai anaiptol nėra nekalti.
