VDU Socialinio darbo katedros profesorius, JT Neįgaliųjų teisių komiteto vicepirmininkas Jonas Ruškus pradėdamas konferenciją sakė, jog Lietuvoje nedaug pažengta, kad į negalią turinčius žmones būtų žiūrima per žmogaus teisių prizmę: „Iki šiol negalią turintys žmonės yra traktuojami iš globėjiškos ir medicininės perspektyvos, jie patys nesprendžia apie savo gyvenimą, yra nusprendžiama, kad juos reikia globoti, gydyti. Jie nėra laikomi pajėgiais su pagalba gyventi savarankiškai, spręsti, kur, su kuo ir kaip gyventi.“ J. Ruškaus teigimu, tai ypač aktualu kalbant apie psichosocialinę negalią.
Jo manymu, esama ir daugiau trūkumų – darbingumo ir neįgalumo vertinimo mechanizmas iš esmės nepakeitė sovietinio invalidumo modelio, o pagalba šeimai netapo realybe. „Šeimai nebegalint teikti pagalbos lieka viena alternatyva – globos namai, bet ne savarankiškas gyvenimas bendruomenėje su pagalba. Dar daugiau – šeimos nariai gali būti baudžiami negalios pagrindu. Žinome atvejį, kai autizmo spektro sutrikimą turintis vaikas, nesuteikus reikiamos pagalbos, buvo atskirtas nuo šeimos ir išvežtas priverstinai gydyti“, – dalijasi mintimis profesorius.
„Didžiausias pokytis per 10 metų – požiūrio kaita: mes jau tikrai matome negalią turinčius žmones, norime jiems padėti, keisti aplinką, pritaikyti informaciją, bet, deja, sisteminio pokyčio dar tikrai stokojame, – sakė Lietuvos negalios organizacijų forumo prezidentė Dovilė Juodkaitė. Ji pasigedo konkrečių darbų. – Iki šiol nesusitarėme, per kiek laiko geriname senų pastatų infrastruktūros prieinamumą. Neturime konkrečių įsipareigojimų gerinti ikimokyklinių ir kitų šveitimo įstaigų prieinamumą. Per 10 metų nemažai tiek struktūrinių fondų, tiek Lietuvos biudžeto lėšų investuota į tuos pastatus, tačiau skaudu ir nuvilia, kad jokių tikslinių priemonių jiems pritaikyti nenumatoma.“
Patys turime kovoti už savo teises
Lietuvos žmonių su negalia sąjungos narė Ramunė Šidlauskaitė juda neįgaliojo vežimėliu ir dažnai susiduria su nepritaikyta aplinka. Pradėjusi domėtis naujai statomų objektų projektais ji sako pamačiusi spragų teisės aktuose: namas pritaikomas, jei yra ne toliau nei 500 metrų nuo viešojo transporto stotelės. „Jei stotelės nebūtų, pastato pritaikyti nereikėtų? O jei namas statomas naujame kvartale, kur dar nėra išvystyta viešojo transporto infrastruktūra, statinių pritaikyti taip pat nereikia?“ – stebisi Ramunė. Jos teigimu, architektai dar dažnai ieško išlygų įstatymuose, kiti aiškina, kad neįgalieji pas juos nesilankys. Tokia situacija buvo ir rekonstruojant Švietimo, mokslo ir sporto ministerijai (ŠMSM) priklausantį statinį. Projekte nebuvo numatyta jį pritaikyti. Pasiteiravus apie tai, projekto vadovė paminėjo, kad pagrindinis ŠMSM pastatas pritaikytas, o čia neįgaliesiems nėra ko lankytis. Po ilgo susirašinėjimo nuspręsta pastatą vis dėlto pritaikyti.
Ramunė susidūrusi su diskriminacija netyli ir taip siekia pokyčių. Kartą nebuvo įleista į „Eglės“ sanatorijos baseiną – esą nėra pakankamai savarankiška, nes juda neįgaliojo vežimėliu. Po kreipimosi į administraciją ir Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą situacija pasikeitė. Ramunė pamatė, kad nė viena poliklinika neturi svarstyklių žmonėms, judantiems neįgaliųjų vežimėliais, sverti. Kai kreipėsi į administraciją, tokios svarstyklės buvo nupirktos.
2016 metais Ramunė su kolega kreipėsi į teismą dėl rinkimų neprieinamumo. Šiemet pamatė šios bylos rezultatą – abiejuose rinkimų etapuose galėjo balsuoti savarankiškai. Iki tol į rinkimų apylinkių patalpas galėdavo patekti tik nešama ar stumdoma. Dabar ir kabinos plačios, ir stalelis žemesnis, maloniai nustebino ir bendravimas. „Šiek tiek apmaudu, kad teikti grupinį ieškinį teko tik mums dviem. Deja, susidūrus su problemomis daugelis neįgaliųjų tik pasipiktina, bet nekovoja už savo teises. Noriu padrąsinti, kad kiekvieno mūsų indėlis yra svarbus“, – sako R. Šidlauskaitė.
Reikia nebijoti dirbti kartu
Seimo narės, paskirtosios socialinės apsaugos ir darbo ministrės Monikos Navickienės teigimu, norėtųsi, kad Lietuva būtų toliau pažengusi įgyvendinant Konvencijos nuostatas. „Negalią turintys žmonės turi turėti visas galimybes dalyvauti darbo ir šveitimo sistemoje. Tai ypač svarbūs ir sunkūs iššūkiai, jie paprastai neišsisprendžia“, – sakė M. Navickienė.
Jos teigimu, labai svarbu nebijoti matyti to, kas yra realybėje, ir įsivertinti tikrąjį poreikį – kokių paslaugų reikia negalią turintiems žmonėms ir jų šeimoms, kiek kiekvienoje savivaldybėje yra pritaikyta aplinka ir pan. M. Navickienė pabrėžė, kad pirmas darbas pradėjus dirbti ministerijoje bus keisti įdarbinimo sistemą – atsiras individualizuoti krepšeliai neįgaliesiems, kurie padės jiems adaptuotis visoje darbo rinkoje, ne vien socialinėse įmonėse.
„Labai džiaugiuosi, kad pajudėjome su asmeninio asistento paslauga. Turėtume plėtoti šį instrumentą, jis gali padėti šeimoms ir patiems neįgaliesiems“, – teigė paskirtoji ministrė. Ji taip pat atkreipė dėmesį, kad žada daug dėmesio skirti pokyčiams negalios nustatymo sistemoje ir didesniam bendradarbiavimui tarp ministerijų siekiant įgyvendinti Neįgaliųjų teisių konvenciją.
2006 m.
2008 m.
2010 m.
Tikisi proveržio
Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos Teisės skyriaus vyresnioji patarėja Audronė Daukšaitė-Timpė pabrėžė, kad skundai negalios pagrindu pradėti tirti 2005 metais. Iš pradžių buvo vos vienas kitas kreipimasis, dabar jų sulaukiama iki 500 per metus. „Tai nerodo pablogėjusios situacijos, atvirkščiai – rodo norą ginti savo teises, kad yra aktyvesnė nevyriausybinių organizacijų veikla, negalią turintys žmonės atstovaujami aukštesniame politiniame lygmenyje.“
A. Daukšaitės-Timpės teigimu, dažniausiai susiduriama Konvencijos 9 straipsnio pažeidimu. Prieinamumas – ne tik fizinė aplinka, bet ir transportas, visų rūšių informacija, teikiamos paslaugos ir kt. Neprieinami teismų, savivaldybių įstaigų pastatai, geležinkelių infrastruktūra, parduotuvės, teatrai, laisvalaikio paslaugos. „Suprantame, kad reikia daug lėšų seniems pastatams pritaikyti, bet labai stebina tokie atvejai, kai nepritaikomi naujai statomi objektai. Vienas tokių pavyzdžių – 2019 metais maždaug 20 savivaldybių iš ES lėšų buvo įrengtos elektromobilių įkrovimo stotelės. Beveik visos jos buvo statomos neprieinamoje aplinkoje. „Tai reiškia, kad jau projektuojant aplinką, kuri galios gal 50, gal 100 metų, numatoma, kad ji bus nepritaikyta. Dauguma savivaldybių taisė šiuos trūkumus, bet tikimės, kad ateity nebus tokių atvejų“, – sakė Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybos patarėja.
Jos teigimu, daug skundų sulaukiama ir dėl psichosocialinės negalios asmenų – jie nori padedant kitam asmeniui savarankiškai tvarkytis išmokas, dokumentus. Dažnai yra reikalaujamas įgaliojimas ar kitas dokumentas, nors kartais nėra jokio teisinio pagrindo, kad jis pats savarankiškai to negalėtų daryti. „Jei žmogus turi psichosocialinę negalią, iki šiol manoma, kad reikia visas jų teises patikti įgyvendinti kitam žmogui“, – stebisi A. Daukšaitė-Timpė.
„Viltingai žiūriu į kitą dešimtmetį kaip į politinės valios, požiūrio į negalią turinčius žmones proveržį. Žmonės su negalia turi būti ir yra matomi žmogaus teisių kontekste, ir labai tikiuosi, kad bendraudami, bendradarbiaudami, diskutuodami kartu pakeisime šitą sisteminę, medicininę, socialinės globos kontekstu paremtą sistemą ir negalią turinčių žmonių teisių apsaugą Lietuvoje“, – diskusiją apibendrino D. Juodkaitė.
Straipsnio autorė: Aurelija Babinskienė.
