Jau laidos pradžioje kunigas Ričardas Doveika atkreipė dėmesį į vieną A. Valinsko savybę – punktualumą. Pasirodo, šiuo bruožu nepasižymintys žmonės itin erzina legendinį šoumeną.
„Aš pats labai erzinuosi, kai truputėlį vėluoju ir mane erzina, kai kiti vėluoja. Mano moto yra toks – ateik 30 minučių anksčiau, nei 30 sekundžių vėliau. Čia visai kaip su eteriu – negali nei sekundei vėliau, nei anksčiau“, – kalbėjo A. Valinskas.
Tačiau Arūno žmona Inga, kaip pati prasitarė laidoje, šia savybe visai nepasižymi. Dainininkė pripažino, kad punktualumo neturėjimas erzina sutuoktinį.
„Įsivaizduokite, kaip aš vedu jį iš proto, nes esu absoliučiai nepunktuali, vėluoju visur. Labai pykstu dėl to ant savęs, vis prisiekiu daugiau niekada taip nepadaryti ir visada vis tiek padarau“, – juokėsi I. Valinskienė.
Kunigui R. Doveikai pasiteiravus, koks yra Arūnas kaip uošvis ir senelis, moteris apipylė vyrą komplimentais ir išskyrė vieną svarbią savybę.
„Manau, kad jis, kaip senelis, yra puikus, o kaip uošvis – turbūt dar geresnis, nei kaip tėtis. Aš labai vertinu jo toleranciją, nors Artūras yra gana nemenkas diktatorius. Bet šioje srityje jis visiškai nesiima šios rolės. Jis labai mėgsta viską palikti tiems žmonėms, kuriems tai ir reikia daryti“, – atviravo ji.
O pats Arūnas, pokalbiui pasisukus apie šeimą, kreipėsi į visus tėvus su vienu svarbiu patarimu. Pasak jo, nesilaikant šios taisyklės, pykčiai tarp artimųjų yra kone neišvengiami.
„Pasistenkite niekada per jėgą nerinkti savo vaikams antrųjų pusių ir profesijų. Žinokite, kad tada visi būsite laimingesni. Kitu atveju, tai yra pirma galimybė visiems šeimoje susipykti“, – įsitikinęs laidos svečias.
„Vilties Kūčios“ laidos vedėjui Gian Luca Demarco pasidomėjus, kaip didžiausios metų šventės atrodydavo anksčiau, Arūnas prisiminė, kad sovietų laikais pagrindinis akcentas buvo Naujieji metai, o Kūčių ir Kalėdų šventimas būdavo slopinamas.
„Ko gero, tai būdavo labiau ne kiek dvasinė, kiek materialinė šventė. Juk būdavo tikra šventė matant ant stalo žalius konservuotus žirnelius, majonezą, o mandarinai atrodydavo kaip mažos sudėtos saulytės, nusileidusios kažkur iš dangaus. Tie dalykai mums, vaikams, labiausiai įsimindavo. Nes gaudavome tai, ko kasdien negalėdavome net matyti“, – prisiminė jis.
Valinskai prisiminė įsimintiniausias dovanas
O štai pokalbiui pasisukus apie kalėdines dovanas, A. Valinskas atkreipė dėmesį, kad I. Valinskienė laidos filmavimo metu buvo pasipuošusi auskarais, kuriuos jis žmonai padovanojo perlinių vestuvių proga.
„Dovanos įsimena savo simbolika, nebūtinai turi būti kažkuo ypatingos ar brangios buitine prasme. Bet jei gauni perlus perlinių vestuvių metu – tokį dalyką prisiminsi visada“, – teigė I. Valinskienė.
Pokalbio metu Arūnas prisiminė ir kokią keisčiausią dovaną yra gavęs pats. Kaip atskleidė vyras, kartą Inga jam padovanojo papūgą.
„Buvo mano gimtadienis. Girdėjau, kaip kažkas lipa laiptais ir skleidžia keistą garsą. Žiūriu, atneša man narvą su papūga. Gyvenime, o ypač šeimoje, tikrai ne viskas rožėmis klota, būna ir nekalbadienių, ir susipykadienių. Tad man ir pasakė: „Kai aš su tavimi nenorėsiu šnekėtis, turėsi su kuo pasikalbėti“, – juokdamasis prisiminė A. Valinskas.
Inga Valinskienė atskleidė, ko šiandien gailisi
Tačiau pati Inga pripažino, kad šiandien dėl šios dovanos gailisi: „Aš ieškojau simbolikos ir padariau sau tokią meškos paslaugą. Nes dabar Arūnas su ja nekalba, tad tenka man kalbėtis.“
Be to, Inga pripažino, kad yra dar vienas dalykas, kurio šiandien ji gailisi. Moteris prisiminė, kad anksčiau, kol vaikai dar buvo maži, į keliones ne visada vykdavo kartu su atžalomis.
„Šios kartos tėvai į keliavimą su vaikais žiūri visai kitaip. O mes džiaugėmės, kad turėjome gerą močiutę, kuri pasilikdavo prižiūrėti vaikus, jog mes galėtume pabėgti. Galvoju, kad šia prasme mes esame šiek tiek praradę“, – užsiminė I. Valinskienė.
Tačiau šioje vietoje Arūnas paprieštaravo žmonai ir prisiminė atvejį, kai dėl vaiko elgesio lėktuve teko atsiprašinėti kitų keleivių.
„Sūnui Arūnui buvo penkeri metai, kai mes skridome į JAV. Buvome pažadėję, kad prieš skrendant namo, užeisime į žaislų krautuvę, kuri buvo labai didelė, kaip keli „Akropoliai“.
Išaušus rojaus dienai, nuvažiavome į parduotuvę, vaikas įbėgo, o ten didžiuliai stalažai, prikrauti visko. Ir jis kaip tas voveriukas iš „Ledynmečio“, pakliuvęs į gilių rojų, kaip užsuktas lakstė pirmyn ir atgal, kol galiausiai išsirinkto vaikštantį robotą. Kaip jis užkniso su juo visus lėktuvo keleivius! Turėjau atsiprašinėti žmonių“, – juokėsi A. Valinskas.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
