„Aš kartais pats nesuprantu, ką darau šiame gyvenime, labai nemėgstu to sakyt, bet aš „ieškau savęs“.
Trejus metus negalėjau prisiversti čia ateiti, bet šie metai man lemtingi“, – apie save kalbėjo Adomas.
Jis tikina, kad nors žino, kad savo balsą valdo gan gerai, labiausiai pasirodyti scenoje jį stabdė būtent nepakankamas pasitikėjimas savo paties jėgomis.
„Toks jausmas, kad visą gyvenimą bėgau nuo savęs. Muzika man yra stiprus hobis. Kasdien dainuoju, klausau muzikos, man išties yra sunku įsivaizduoti save be to. Galbūt „X faktorius“ man galėtų būti perspektyva augti toliau, kaip atlikėjui.
Turiu kelias savo kūrybos dainas, bet pastebiu, kad kartais man nelabai sekasi rašyti žodžius. Tad dažnai pasiimu eilėraštį ir jam sukuriu muziką“, – šypteli jis.
Anot jo, pasirodyti „X faktoriaus“ scenoje labiausiai jį paskatino artimiausi žmonės:
„Nėra taip, kad čia mane kažkas tiesiog užrašė. Bet visgi pastūmėjimas link kažko labai padeda.“
Adomas buvo pasiruošęs atlikti legendinę Vytauto Kernagio dainą „Kai sirpsta vyšnios Suvalkijoj“.
„6 metus zulinau šitą dainą, tikiuosi, kad man kažkaip pavyks ją gerai atlikti“, – atviravo dalyvis.
Palaikė krikšto mama
Užkulisiuose savo krikšto sūnų palaikė ir Simona. Ji neslėpė, kad visuose šeimyniniuose suvažiavimuose Adomas linksmindavo gimines, visada būdavo su gitara.
Vedėjui Mindaugui Stasiuliui šmaikščiai užsiminus, kad jei Adomas laimės projektą, visus tūkstančius pasidalins, būtent jo šeima, krikšto mama neslėpė: „Planuoju ateityje iš jo pinigų gyventi. Nuo vaikystės jam tą kalu į galvą.“
Sužavėjo teisėjus
Paties Adomo pasirodymas tiesiog sužavėjo teisėjus, komplimentų negailėjo nei vienas.
„Kai mes dainuojame tokias dainas, reikia vienintelio dalyko – kad jų nesugadintume. Ko gero, tu net būdamas pačios blogiausios būsenos, jos tikrai nesugadintum. Ją atlikai puikiai, ačiū“, – šyptelėjo Marijonas Mikutavičius.
„Atnešei tokį gėrį, šviesą, gražiai viską ištransliavai. Tavo labai gražus, platus, žemas tembras. Net nėra ką pasakyti.
Neįpratę mes čia girdėti tų senų, gerų dainų. Ačiū už šviesą“, – sakė Saulius Urbonavičius-Samas.
„Neapgavo manęs nuojauta. Kai vos čia atėjai, supratau, kad čia įvyks kažkoks mažas, labai reikalingas stebuklas - taip ir buvo. Tu esi ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai čia pasiruošęs. Balsas tokio galingumo... Net virpa ta širdelė“, – gražių žodžių negailėjo Justė Arlauskaitė-Jazzu.
