„Labai gerai gyvenu. Kada noriu galiu dainuoti, šokti, kada nori – knygas skaityti ar miegoti. Ketinu greitai išvažiuoti pas brolį į Indiją, taip ir gyvenu“, – gyvenimu pensijoje džiaugiasi A. Maldeikienė.
Moteris neslepia, kad nuo pat vaikystės ji buvo labai veikli, domėjosi politika ir labai mėgo auginti savo augalus ir stebėti, kaip kas auga.
Naujienų portale tv3.lt – atviras pokalbis su A. Maldeikiene apie gyvenimą kaime, sūnus ir kritiką politikai.
Nors žiemojate Vilniuje, šiltąjį periodą leidžiate kaime, Melagėnuose. Turbūt ir savo sodą turite?
Turiu nedidelį daržą, šiltnamį. Metų visgi turiu nemažai, tad ir ūkis mažas. Svajočiau turėti vištų. Turiu savo ūkį, bet sakyčiau, kad jis toks kuklus – gėlytės, šiltnamis ir truputis daržo.
Ar visada buvote ūkiška?
Sodybą pirkome dar 1988-aisiais. Visada, kai baigiau studijas, mėgau ūkininkauti. Man labai patinka žiūrėti, kaip auga daiktai – esu ir bulves auginus. Nors tai ir toks beprasmiškas užsiėmimas, tas man labai patiko.
Nors ir išėjote į pensiją, estate veikli – kuriate savo tinklalaidę, rašote dar vieną knygą. Papasakokite plačiau, apie ką bus knyga?
Baigiu rašyti knygą, prie kurios dirbu jau labai ilgai. Ji bus apie Taivaną. Parašiau įdomiąją Taivano istoriją, nes Lietuvoje dar nemažai mitų apie tai. Dabar dar baigiu rašyti rimtąją dalį – kokia ten politinė situacija ir kodėl Taivanas mums svarbus.
Toje šalyje esu gyvenusi pusę metų, rašius apie jį mokslinį darbą – lyginau Taivano ir Lietuvos ekonominį išsivystymą paskelbus Lietuvos nepriklausomybę. Labai jiems pralošėme – Taivane labai aukštas lygybės laipsnis, maža atskirtis tarp turtuolių ir vidurinės klasės. Tai knyga iš politinės ekonomikos pusės, mano profesinė knyga.
Bet joje bus galima rasti ir kultūrinių dalykų – kaip žmonės gyvena, kokį maistą mėgsta ir kita.
Jums teko pagyventi skirtingose šalyse – Belgijoje, Taivane, Lietuvoje. Teko pamatyti kitokio gyvenimo. Kuris tas pasaulio kampelis paliko daugiausia patirčių ir labiausiai patiko?
Aš esu lietuvė, man Lietuvoje labai gera. Bet esu labai smalsi, tad kur nors nuvažiavusi, tą vietą labai mėgstu patyrinėti. Iš tiesų esu apkeliavusi visą Taivaną – kartais savo istorijomis apie mažas Taivano saleles nustebinu ir tos šalies gyventojus.
Pamenu, kad kiekvieną savaitgalį kiek galėdavau taupydavau pinigus kelionėms. Lygiai tą patį dariau ir Belgijoje – jei turėdavau Briuselyje laisvą savaitgalį, stengdavausi jį išnaudoti kelionėms. Belgija yra labai įdomi šalis, labai skirtinga. Tie skirtumai yra labai žavūs.
Toje pačioje Indijoje esu buvusi gal 3 kartus. Man įdomios tos kultūros, esu tokia Azijos mylėtoja. Vietnamas man labai patiko dar tada, kai ten niekas nevažinėjo.
Galiu pasakyti, kad Indija buvo gerokai egzotiškesnė dar 2007-aisiais, dabar gerokai modernesnė ir turtingesnė. Tada buvo labai įdomi – pirmąją savaitę buvo labai klaiki ir baisi, bet paskui buvo sunku išvažiuoti, nes pradėjau jausti visą jos dvasią. Bet esu Lietuvos žmogus – išvažiuoju kažkiek apsidairyti ir tada grįžtu namo.
Dažnai apsilankote gimtojoje Palangoje?
Dabartinė Palanga ir mano gimtoji Palanga nebeturi jokio ryšio. Gaila, kad to miesto nebėra. Tada tai buvo nuostabus mažas miestas su dvasia, o dabar toks standartinis kurortas. Gerai prisimenu tą Palangą, kuri buvo mano vaikystėje, kuomet einant Basanavičiaus gatve kojos tiesiog smegdavo kaštonuose. Deja, dabar to nebėra. Pasaulis keičiasi, to nesustabdysi.
Daugelis Jus prisimena kaip buvusią politikę – ar mąstote kada nors į ją grįžti?
Aš politikoje esu turbūt nuo gimimo, o veikiančioje politikoje buvau bent 9-erius metus. Visgi veikiančia politike nebebūsiu jau niekada, nebent kuo nors užsiimsiu Švenčionių rajono savivaldoje. Su malonumu su žmonėmis dalinuosi savo patirtimi politikoje, bet tikrai nežadu į ją grįžti.
Manau, kad jau politika žmogaus gyvenime turi tam tikrą tarpsnį. Pažįstu tik vieną už mane vyresnį žmogų, kuris dar dirba politikoje ir gali kažką padaryti naudingai – tai Andrius Kubilius.
Visi kiti atvejai, kai žmogui yra virš 60, rodo, kad žmogus įstringa mąstymo spąstuose, savo įsitikinimuose. Pasaulis keičiasi, o žmogus turi prie jo greitai prisitaikyti. Pati aš nesijaučiu, kad sugebėčiau prie to prisitaikyti.
Užauginote du sūnus – Matą ir Mykolą, vienas jų seka jūsų keliu politikoje. Ar dažnai susimatote su savo vaikais, ar pasakytumėte, kad esate panašūs?
Visi esame labai smalsūs ir politika domimės nuo pat mažens. Su Matu mes dažnai pasikalbame – kadangi jis yra Seimo narys, man tikrai įdomu paskaityti jo tekstus. Kartais su juo sutinku, kartais ne, bet abudu gerbiame vienas kito nuomonę ir į ją atsižvelgiame.
Prisimenu, kai jis mums su vyru būdamas 7-erių aiškino apie Juršėną (aut. past. – buvusį Seimo narį Česlovą Juršėną) – tada sėdėjome ir klausėmės jo išsižioję. Nuo pat mažens jis su seneliu per radiją klausydavo visų įmanomų balsų ir jam tai visada buvo įdomiausias dalykas.
Jam niekada nekildavo klausimų, ką studijuoti, nes buvo aišku, kad reikia mokytis politikos mokslų. Labai gerbiu jo pasirinkimus ir džiaugiuosi, kad vertina tas pačias vertybes. Man labai patinka politikai, kurie daug skaito ir mato daug platesnį kontekstą – tą matau ir savo sūnuje.
Pastaruoju metu Lietuvos politikos padangėje įvykių netrūko – kilo protestai prieš naująją koaliciją, viešojoje erdvėje aidėjo rietenos dėl būsimų ministrų ir pan. Kaip Jūs vertintumėte – ar su skandalais valstybė nesirita žemyn, ar visgi matote šiokį tokį tobulėjimą politiniame pasaulyje?
Manau, kad dabartinis prezidentas Gitanas Nausėda norėjo būti populiarus politikas. Taip ir bandė padaryti – norėjo iš valdžios išimti tą žmogų, kuris Europoje iš tiesų yra žinomas kaip užsienio politikos viena iš dedamųjų. Kalbu apie Gabrielių Landsbergį.
Jei pažiūrėtumėte į užsienio politinių leidinių citavimą, Gabrielius Landsbergis Gitaną Nausėdą lenkia bent dvigubai. Nausėda turbūt galvojo, kad išėmus Gabrielių iš valdančios užsienio reikalų ministerijos pozicijos ir įkišus pilką asmenybę jis galės būti ta žvaigžde.
Bet manau, kad jam tai nepavyks. Tam, kad būtum žinomas pasaulio politikos pasaulyje, reikia talento. Tam turi būti asmenybe. Manau, kad Lietuvoje tokių asmenybių tikrai trūksta.
Kita vertus, Lietuva yra valstybė, kuri apskritai nemėgsta asmenybių – žmogus čia turi būti pilkas, vienodas ir vis dar rengtis sovietinėmis sukniomis, jei tai moteris.
Tie Seimo moterų kostiumėliai yra anekdotas. Viso pasaulio politikės moterys kaip tik stengiasi atstovauti savo stiliui. Mūsų politika turi daug provincialumo. Turėjome tokią vyriausybę, kuri labiausiai nepatiko būtent dėl to, kad ji turėjo asmenybių. Dar vis gyvename tokiame pilkame lauke.
Manau, kad neturime politikos kultūros būtent dėl to, kad jaunimui nepaaiškiname, kam iš viso reikalinga politika.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
