„Buvo daug mano interviu ir laidų – galima žiūrėti ne tik tas, kurias vedžiau pats, bet ir tas, kuriose teko lankytis. Tačiau ši yra ta, į kurią aš lėkiau paknopstomis. Jaučiu, kad ji ne tik bus įdomiausia, bet ir pati skaniausia“, – laidos metu kalbėjo A. Valinskas.
Prieš atvykdamas į laidą, kiekvienas svečias atskleidžia bent 5 patiekalus, kurie jam yra tokie ypatingi, jog būtent juos norėtų valgyti savo paskutinės vakarienės metu.
Kokį maistą pasirinko Valinskas?
Starteriui Arūnas pasirinko austres, antrajam starteriui pasirinko žąsies kepenėlių paštetą, trečias patiekalas aštri čili sriuba. Pagrindiniam patiekalui jis pasirinko, kaip Katleris sako, labiausiai „Valinskišką“ patiekalą – omaras su česnakiniu sviesto padažu, tačiau vėliau omarą pakeitė į langustą, kad nebūtų žnyplių, bet laidos komanda pakeitė į australišką omarą.
Dėl deserto pasirinkimo A. Valinskas nustebino Mantą:
„Šitas mums labai patiko, tavo žinutė buvo: „Kadangi niekada nevalgau desertų, palieku šefo nuožiūrai pagaminti tokį, kad suprasčiau, jog visą gyvenimą klydau jų nevalgydamas. Už tai daug spaudimo šefui, kuriam ir taip daug spaudimo Valinskui vakarienę padaryti“, – šypsojosi Mantas ir pasiteiravo, kodėl Arūnas nevalgo desertų?
Pasak Arūno, jis nevalgo sausainių, šokolado, viso kito, nes tiesiog jų nemėgsta, o gėrimui jis pasirinko naminę girą ir atskleidė, kad rinkosi tarp giros ir naminės kambuchos bei papasakojo, kad šį gėrimą labai skaniai daro Inga Valinskienė.
Atnešus pirmąjį patiekalą, Arūnas papasakojo, kad kai su žmona būna Nidoje, lankosi „Purvynės“ restorane, kuriame labai mėgsta valgyti austres, o jas ten lukštena Robertas – austrių gliaudymo čempionas Lietuvoje:
„Mes kai su Inga paimame, būna po 6 kiekvienam ir paskui dar paimame vieną 6 rinkinį, tai išeina po 9.“
Nuo austrių vakarienę pradėjęs A. Valinskas pripažino, kad dažnai mėgaujasi šiuo patiekalu, o teiginį, kad austrės sužadina libido, jam vis kartoja žmona.
„Man taip Valinskienė liepia“, – juokėsi Arūnas.
Arūnas teigė, kad labai mėgsta jūros gėrybes ir kad jų namuose žuvis labai dažnai valgoma, o vėliau atskleidė, kad turi ligą podagrą, kuri kitaip vadinama „karalių liga“. Dėl šios ligos tokio maisto jam derėtų vengti, tačiau, kadangi, tai paskutinė vakarienė, jis sau leido pasimėgauti.
17 pasirodymų per 6 dienas
„Esi pasakojęs, kad Šilutėje turėdavai ir po 17 pasirodymų, vykdavote 5 dienom, užsidarydavote viešbutyje, ar ten nakvynės namai ar kažkas, jus paimdavo, išveždavo kaip cirko gyvulius, padarydavot 4 pasirodymus, grįždavot, tada kiekvieną dieną taip ir pirmadienį rašydavai pasiteisinimą, kodėl nebuvai mokykloje“, – teigė Mantas.
Arūnas šį laidos vedėjo teiginį patvirtino:
„Taip ir būdavo, pirmas toks ilgų gastrolių variantas buvo Šilutės rajone ir mes per 6 dienas surengėm 17 koncertų, po 3 ir būdavo įdomiai, kad mus 16 valandą paima pirmojo kolūkio viliukas, nusiveža pas save, 17 valandą koncertas, 19 valandą jau kitame kolūkyje, pasiimdavo antras kolūkis, paskui nusiveždavo trečias ir po 3, jau mus parveždavo.“
Besimėgaudami antruoju patiekalu, Mantas su Arūnu pradėjo kalbėti apie „Auksinius svogūnus“:
„Minėjai „Auksinius svogūnus“, tu net gi išpopuliarėjai per laidą ar renginį, kuris buvo rengiamas Lietuvoje balandžio 1 dieną. Jūs iš pradžių buvote dalyviai, vėliau laimėjot, tada kitais metais vedėt renginį, kaip jis vadinosi?“
Arūnas atsakė, kad renginys vadinosi „Agitbrigadų“ konkursas. Mantas tęsė, kad žinomiausias Arūno renginys dabar yra „Auksiniai svogūnai“.
„Ar yra sentimentalumo? Jeigu ne tu, Arūnai, balandžio 1 diena Lietuvoje nebūtų niekaip švenčiama“, – nuomonę išreiškė Mantas.
Arūnas neslėpė, kad iš dalies yra ir sentimentai, tačiau užsiminė, kad jam gaila, jog agitbrigadų judėjimas yra pasibaigęs.
„Staiga pramušė, kad mes galėjom pradėti daryti, ką norim. Tada atsirado KMI, KPI, medicinos instituto, kriminalistinių ekspertizių skyrius, teisininkų ir t.t. tie dalykai pajudėjo ir balandžio 1 diena būdavo ta diena, kai transliacijos metu gatvės ištuštėdavo“, – prisimena A. Valinskas.
„Auksinių svogūnų“ nominacijos
Vėliau Mantas jam skyrė užduotį – įsiteiksi sau „Auksinių svogūnų“ nominacijas. Pirmoji nominacija – gyvenimo dvikova. Kas Valinskui yra gyvenimo dvikova?
„Man gyvenimo dvikova yra, aš gal simboline prasme perkelsiu, ta dvikova, kurią noriu pralaimėti, nes net pralaimėjęs esu laimėtojas, tai su Inga Valinskiene. Čia kaip šimtametis karas – jis yra amžinas“, – juokėsi Arūnas.
Sekanti nominacija buvo – gyvenimo personažas, o pramogų pasaulio veikėjas atsakė, kad jis pats ir yra tas personažas:
„Kai tu ryte atsikeli ir žinai, kuo pradėjai dieną, bet nežinai, kuo baigsi ir lygiai taip pat sakydavo sūnus vyresnėlis, davė interviu ir žurnalistė paklausė klausimo, ar su tokiu tėvu jums lengva, įdomu? Jis pasakė: nei lengva, gal labiau įdomu, nes nežinai, kas bus toliau – tai jis laidos vedėjas, tai Leninas.“
„Buvo nominacija – metų Gražulis. Tai kas yra tavo gyvenimo Gražulis?“ – juokėsi Katleris.
„Tai personažas, kuris jį sukuria. Deivis – man Deivis yra“, – atsakė Arūnas ir pridūrė, kas su juo puikiai sutaria. Dažnai važiuoja vieni pas kitus, į medžioklę. Papasakojo, kad Deivis yra puikus šaulys.
Paklaustas apie gyvenimo siurprizą, Arūnas susimąstė, mat jų gyvenime buvo daug. Vienas iš siurprizų, kuriuos pats susigalvoji, pasak laidų vedėjo, buvo dalyvavimas partijoje, tačiau apibendrinant atsakė, kad jo gyvenimas yra vienas didelis siurprizas.
„Kelias į žvaigždes“
Mantas pasakė, kad labai norėtų pakalbėti apie „Kelias į žvaigždes“, mat tai buvo Valinsko gyvenimo etapas. „Kas tau pirmiausia grįžta?“
„Viskas grįžta. Grįžta visi tie 3 sezonai, su kuriais mes siautėm Lietuvoje, nes, kaip kalbėjom su Laurynu Šeškumi, tai ko gero buvo pirmas ir paskutinis kartas, kai naujiems atlikėjams reikėjo samdyti apsaugą, kad jie galėtų nuo scenos ateiti iki autobuso.
Aišku, tas kūrybinis procesas buvo labai įsimenantis, nes pakvietė mus tuometinis televizijos direktorius Paulius Kovas, pasakė, kad reikia mūsų kanalui padaryti tokį muzikinį šou. Sukvietė visus iš skirtingų prodiuserinių kompanijų ir mes sudarėme „dream team“, grįžome į laukinius televizijos kūrimosi metus, kai galėjai daryti, ką norėjai.
Būdavo, kad mes kurdavome dainas vienam atlikėjui arba atlikėjai. Teko rašyti tekstą Simonai. Jos, ko gero, garsiausia daina buvo „O mama, man jau 18“. Muziką parašė Raigardas Tautkus, aš parašiau tekstą, bet nemažą dalį mes tiesiog pasidalindavom, kad vienas turi parašyti vieną, kitas kitą, kai kurie patys rašydavo dainas, bet didžioji masė buvo tai, kad kūrybinis fabrikas buvo labai gerai profesionaliai sudėliotas“, – vieno populiariausių projekto laikus prisiminė Valinskas.
Mantas paklausė, kaip Arūnas atrinkinėjo dalyvius projektui. Koks personažas Lietuvoje labiausiai mėgstamas ir koks mažiausiai mėgstamas?
Pasak Artūro, yra likimo nuskriausti žmonės, kuriuos visuomenė labiausiai mėgsta. Kaip jis pasakoja, reikėdavo surinkti personažų kolektyvą, o jie paskui tarpusavyje dėliodavosi:
„Antrame „Kelias į žvaigždes“ susipliekė Radži, atkeliavęs iš vaikų namų ir tas pats Merūnas, kuris atėjo į mūsų šou iš statybų aikštelės. Ir tada visuomenė pasidalino į dvi dalis, buvo dvikova, tarp dviejų Lietuvų: vieni sirgo už Radži, kiti už Merūną.“
Mantui pasiteiravus, ar Arūnas palaiko ryšį su kažkuo iš šio projekto? Arūnas nedvejodamas atsako, kad palaiko ryšį su Merūnu, Radži, Anatolijumi.
Suvalgė 28 kiaušinius
Katleriui pasiteiravus, ar Valinskas turi savo mėgstamiausią knygą šis atsakė, kad gali įvardyti 2: pasaka „Broliai Liūtaširdžiai“ ir astronomo Karlo Sagano knyga.
Vėliau sekė klausimas, kokius kvepalus Arūnas sukurtų, jei galėtų?
„Jei galėčiau sukurti savo kvepalus, juose dominuotų kedras – vyriškas, gilus, solidus aromatas. Jei kurčiau kvepalus Ingai, kreipčiausi į Aistį Mickevičių.
Jis jau yra sukūręs vardinius Ingos kvepalus, ir man patiko jo principas: prieš kurdamas aromatą, jis susitiko su ja, kalbėjosi, stengėsi pajusti jos artumą, mąstymą, poreikius, tačiau nė karto neklausė, kuo kvepalai turėtų kvepėti. Tai – tikra kūryba ir jis labai taikliai pataikė“, – šyptelėjo Arūnas.
„Jei tau duotų laiko mašiną, kur keliautum?“, – paklausė Mantas.
„Aš keliaučiau į 1410 metus – į Žalgirio mūšį. Ten reikėtų kai ką pakeisti. Po mūšio lietuviai ir lenkai apgulė Marienburgą, bet jo nepaėmė. Realiai reikėtų jiems patarti, kad eitų iki galo“, – atsakė Valinskas.
Paragavęs šefo išrinkto deserto – blynelių, Arūnas prisiminė vieną istoriją iš savo jaunystės:
„Man buvo 22 metai, buvome studentų statybiniame būryje ir mes susilažinome, kad aš suvalgysiu du padėklus keptų kiaušinių. Tai dabar ta dėžutė yra po 10 vienetų, o anksčiau būdavo po 20. Tai mes susilažinome, kad aš suvalgysiu 40 kiaušinių vieną po kito.
Tada visas būrys susirinkęs, vienas kolega kepė, o aš valgiau. Buvo gerai, kai nustojau valgyti. Suvalgiau 28. Iki 40 nepakilau.“
Laidos pabaigoje Mantas susidomėjo, ar Arūnas mato save atsisakantį komedijos. Šis atsakė, kad tikrai nemato:
„Pernai prie visų darbų dar teko imtis spektaklio, komedijos „Uošvis“ su Mantu Bartuševičiumi. Aš nelabai pasiruošęs iškrypti iš humoro žanro orbitos, bet aš visuomet darydavau gerokai daugiau nei stand-upai, muzikinius pasirodymus.
Aš esu tas nenuorama, kuris toks ir bus visą laiką. Aš visada džiaugiuosi, kad manyje vis dar gyvena tas 12–14 metų berniukas. Ir, kol jis manyje gyvens, tol aš jausiu, kad ir pats gyvenu.“
Viską galite pamatyti vaizdo įraše, esančiame straipsnio pradžioje.
„Paskutinė vakarienė“ – jau šį sekmadienį, 19.30 val. per TV3!
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
