Sutarkime, „Eurovizija“ yra ta vieta, kur atlikėjai per kelias minutes turi parduoti žiūrovui savo produkciją. Sukasi visi, kas kaip gali: ir pusnuogiai kūnai, ir „daugiau garso ir šviesų“, ašaras spaudžiančio dieviško grožio balsai, o sykį net Verka Serdiučka buvo išbėgęs. Tačiau ryškiau į save dėmesį atkreipia tie, kurie dalijasi savo paties išgyventa istorija.
Jamala su protėvių istorija. Netta Barzilai ir jos moterų išbudinimo istorija. Conchita „pakilusi iš pelenų“ Wurst su savo tapatybės atradimo istorija. Salvadoras Sobralis tų istorijų pateikė visą rinkinį: ir šilta sesers meilė, ir jo paties dramatiškas likimas. Visi šie pastarųjų penkerių metų „Eurovizijos“ konkursų nugalėtojai pasakojo žiūrovui savo išgyventas istorijas.
Tačiau vien papasakoti jautrią socialinę ar asmeninių išgyvenimų istoriją dažnai neužtenka.
2018-aisiais Ieva Zasimauskaitė sukūrė užburiančią pasaką apie senatvę, kurią ji praleis su Mariumi Kiltinavičiumi kartu. Jie abu netgi žengė į „Eurovizijos“ sceną ir ten tariamai sulaukė senatvės. Šįmet išsiskyrė.
O žiūrovas gavo gražią istoriją, bet nebuvo įtikintas, kad tai išgyventa. Pamatė labai gražią iliuziją.
Kaimyninė Latvija šiais metais siunčia eksperimentinį dabstepą ir daugelis „Eurovizijos“ jutūberių vienodai giria abi Baltijos šalis dėl savo išskirtinių pasirodymų. Puikus Samanta Tina balsas, nepriekaištingas ir sudominantis pasirodymas. Tekste taip pat taikomasi į socialines problemas. Pasak pačios atlikėjos, tai odė moterims, kurioms tenka susidurti su išpūstais ir slegiančiais lūkesčiais. Ar pavyks pritrenkiančiai Tinai įtikinti, kad tai yra jos išgyventa istorija? Lažybininkai sako, kad šiuo metu ji įtikina priešpaskutinei vietai iš visų dalyvių. Reiškia, kad balsuos kaimynai ir emigrantai.
Vaidotui 38-eri, didelių scenų užkariauti jam iki šiol nepavyko. Pramogų pasaulio žmonės juk nėra akli ir skaičiuoti moka: pastarųjų 10 metų laimėtojų amžiaus vidurkis – 25 metai.
Daina „On Fire“ ir prasideda žodžiais: „Man sakė, kad gal aš jau per senas“. Tuomet žiūrovas įtraukiamas į neįprastai atrodančio vyruko iš Lietuvos pasakojimą, kad nė velnio jis nėra per senas daryti tai, kas jam patinka.
Nesusidaro iliuzijos įspūdis, nesiūlomas protestas ar chaosas, nes Vaidotas į sceną išeina išgyvendamas tai, ką dainuoja. Kūrinyje atsispindi ir senstančioje Europos visuomenėje itin aktuali problema: tai daina apie jau nurašytus, ieškančius savęs ar bijančius keistis žmones. Kartais dėl savo paties neryžtingumo ar visuomenės primestų eidžizmo stigmų (Kanadoje ir JAV atlikta apklausa rodo, kad beveik kas antras vyresnis nei 60 metų žmogus pripažino bent sykį gyvenime susidūręs su požiūriu „tu esi tam per senas“) pritrūkstantys to vieno žingsnio, kurio nepabijojo žengti veikėjas scenoje, savo laimės link.
Jis žiūrovui parduoda net ne pasirodymą, o savo išgyventą patirtį. Tarsi sako: žiūrėk, galėjau aš, pabandyk ir tu. Aš esu toks, kaip tu.
D. Montvydas išėjo į sceną ir padarė salto. Kiek žiūrovų galėjo susitapatinti su salto? Tačiau daug kas tikrai bandys vaizduoti tą žaismingą „ugnį“ virš galvų, nes tai paprasta ir leidžia nusiimti kaukes. Apžvalgose dažnas prognozuoja, kad Roterdame visi jau iki pusfinalio bus išmokę pagrindinius „On Fire“ judesius.
Vaidotas Valiukevičius, teatrališkai pasakodamas savo istoriją, „Eurovizijos“ kontekste tampa savotišku Joaquinu Phoenixu, o „On Fire“ – dainų konkurso „Džokeriu“. Keistas, bet kažkuo traukia, o vaizdas scenoje – neįprastas, bet neleidžia atitraukti akių ir po to norisi žiūrėti dar.
„Aš jaučiuosi taip, lyg neturėčiau jos mėgti, bet man ji labai patinka“, – šiuos žodžius galima būtų pritaikyti faktiškai kiekvienam jutūberiui, peržiūrėjusiam Lietuvos atstovų „Eurovizijoje“ pasirodymą.
Vaidotui kažkas pasakė, kad jis gal jau per senas „Eurovizijai“.
„Maldauju, tik nieko nekeiskit savo pasirodyme“, – atsakymą sufleruoja tikrų emocijų ir išgyvenimų „Eurovizijos“ blizgesyje pasiilgę žiūrovai.
Portalo tv3.lt pokalbį su grupe „The Roop“ galite pamatyti šiame vaizdo siužete:
