Prekystaliai, nusėti skirtingų laikotarpių monetų, įvairius karus ir įvykius menantys apdovanojimai, medaliai, baldai, kuriais kadaise galbūt naudojosi mėlyno kraujo turintys asmenys, kalnai porceliano, medžio raižiniais dabintos spintos – tiek ir dar daugiau galima rasti tris kartus per metus vykstančiame Kauno sendaikčių turguje. Kalbama, kad šis turgus – tikras rojus daugeliui šalies kolekcininkų.
Ankstyvą pavasarį, pavasario pabaigoje ir įpusėjus rudeniui į Kauno turgų plaukia ne tik lietuviai sendaikčių pardavėjai ir pirkėjai, bet ir užsieniečiai. Čia plūsta kolekcininkai ir senovinių daiktų gerbėjai iš Latvijos, Estijos, Rusijos, Vokietijos bei kitų šalių. Skeptikams, tikinantiems, kad tokiame turguje nė kiek neužsidirbama, patys prekeiviai galėtų atšauti, kad jau pirmąją tris dienas vykstančio turgaus dieną čia suplūsta gausybė žmonių, negailinčių pinigų dažnai retiems, gerai išlaikytiems daiktams.
„Pirmą dieną, aišku, žmonės daugiau apsižiūri, apeina, pasiteirauja kainų, vėliau daugelis grįžta ir perka ką buvo nusižiūrėję“, – pasakojo Laima, turguje prekiaujanti senoviniais baldais. Ją užkalbinome pastebėję miniatiūrinę tamsaus medžio raižiniais puoštą ir šviesiu audeklu aptrauktą sofą. Išgirdusi svarstymus, kad tai greičiausiai sofa iš lėlių kambario, ji patvirtino, jog baldelis iš tiesų skirtas lėlėms. Savo atvežamų baldų moteris nerestauruoja, nes 30–50 metų senumo baldai – puikios būklės.
Buvo geriau
15 metų senovinius baldus iš Vokietijos ir Prancūzijos į Lietuvą vežanti prekeivė pasakojo, kad kuo toliau, tuo sunkiau rasti vertingų radinių. O ir kainos ten esą kišenės neglosto. „Pirmiausia viskas pabrango, kai Vokietijoje įvedė eurą ir dabar tiesiog brangsta toliau“, – aiškino moteris.
Pasak Laimos, išgąsdinti sunkmečio mažiau perka ir į Kauno sendaikčių turgų atkeliavę lietuviai, todėl dažniausi klientai – užsieniečiai iš šalių kaimynių. „Anksčiau buvo labai gerai“, – atsiduso Laima, prisimindama ikikrizinius laikus.
(nuotr. Ruslano Kondratjevo)
Manantiems, kad už senovinius baldus sendaikčių turguje teks pakloti kelias dešimtis tūkstančių, reikėtų lengviau atsikvėpti. Pavyzdžiui, senovinė spinta su gausybe medžio raižinių turguje kainuoja 900 litų, medinis medžio raižiniais puoštas stalas – 600 litų. Skyrus kelis tūkstančius galima susirinkti ir dailų valgomojo ar svetainės baldų komplektą.
Moneta už tūkstančius
Zenonas 7 metus verčiasi numizmatika, t.y. perka ir parduoda įvairaus senumo monetas. Kai kalbėjomės šalia jo – monetomis ir banknotais nukrauto prekystalio, vyras iš rankų nepaleido sidabrinės 10 litų monetos, menančios dar Antano Smetonos laikus. „50 litų“, – parodęs įvertino garsiai jis.
Monetų prekeivis ieško internete ir sendaikčių turguose. Šalia jo kabojo ir lapas, informuojantis, kad čia superkamos monetos. „Internete dažniausiai tik žvalgausi, nes ten parduodantieji nežino kainų. Pavyzdžiui, už varines caro laikų kapeikas nori po aštuonis litus, o aš galiu duoti tik tris“, – apie sunkią savo duoną pasakojo Zenonas.
Pasak jo, labiausiai senovinių monetų Kauno sendaikčių turguje ieško rusai. „Perka kaip išprotėję jie tas savo „nikolaikas“, – į ūsą šyptelėjo prekeivis. Jis turėtą auksinę caro Nikolajaus II laikų monetą pardavė už 1 500 litų. Pamatęs išplėstas mano akis jis tik numojo ranka: „Čia nedaug. Yra turguje tokių žmonių, kurie turi monetų, vertų ir dešimties tūkstančių litų.“
Lėlių gausa
Akį turguje patraukia ir porcelianinių lėlių gausa. Kai kur – po vieną dvi, kitur – po kelias iš karto. Vienas aukštaūgis turgaus prekeivis pamatęs, kad domiuosi lėlėmis, tarstelėjo turįs surinkęs ir visą gražuolių kolekciją.
(nuotr. Ruslano Kondratjevo)
Kiekviena porceliano lėlė ypatinga tuo, kad dažniausiai tokių pačių – labai nedaug. Visos turi tik joms specialiai siūtus drabužius, aksesuarus, dalis – net vertingus papuošalus. Šios lėlės neskirtos žaidimams, dažniausiai jos tampa interjero detale. Perėję turgų galite susirinkti visus atributus: žaislinį nėriniais puoštą vežimėlį, papuošalų, dailių miniatiūrinių baldų.
Indų rojus
Porceliano lėlės – ne vienintelis porcelianinis daiktas, kurį galima nusipirkti šiame turguje. Ypač gausu čia senovinių porceliano indų. Jų turi dauguma turgaus prekeivių.
Iš Belgijos atvykęs Rashidas Larbi Kauno sendaikčių turguje – ne naujokas. Kaune jis turi ir antikvariatą. Du Rashido prekystaliai kraute nukrauti porcelianinių indų komplektų. Pastarųjų antikvaras atsiveža iš visos Europos, dažniausiai – Vokietijos, Belgijos, Didžiosios Britanijos.
(nuotr. Ruslano Kondratjevo)
„Rinkdamasis porcelianą pirmiausia turi pasižiūrėti, ar ant indų dugno yra gamyklos spaudas. Jei toks spaudas yra, jau gerai“, – šypsojosi R. Larbi, kilnodamas ir rodydamas savo parduodamų porceliano indų dugnus. Ant visų jų puikavosi gamyklų spaudai. Pasak antikvaro, populiariausi ir labiausiai ieškomi lietuvių yra prekių ženklu „Valleroy & Boch“ pažymėti indai.
Kaip atskirti porcelianą
Porceliano indai – nepigi prabanga. Norint nusipirkti komplektą šešiems asmenims, teks pakloti ne mažiau nei tūkstantį litų. Vis dėlto, pasak Valdo, dar vieno Kauno sendaikčių turgaus prekeivio, prekiaujančio su žmona, porceliano indus lietuviai graibstyte graibsto. „Atsiveži kelias dėžes ir po poros savaičių gali vėl važiuoti, nes viskas būna išpirkta“, – aiškino jis.
Perkant porcelianą galima ir apsigauti, todėl būtina žinoti, kaip atskirti gerą porcelianą nuo prasto. „Gamyklos spaudas – tik vienas iš būdų. Gerą porcelianą nuo prasto atskirsite gaminį iškėlę prieš saulę. Jei porcelianas geras, aiškiai matysite savų pirštų šešėlį“, – aiškino prekeivis ir čia pat parodė, kaip atskirti gerą porcelianą. Ir tikrai – iškėlus puodelį prieš saulę išryškėjo pirštų šešėlis.
Apgavikų yra visur
Ieškantiesiems ne užsienio, o lietuviškos autentikos turguje taip pat yra ką veikti. Čia rasite verpimo ratelių, sviesto muštuvių, kultuvių, senovinių žemdirbystės įrankių, metalinių katilų, puodynių. Ne vieną prekystalį pamatysite nukrautą žalvario ir vario dirbinių: žvakidžių, žibintų, įvairių laistytuvų, arbatinių, puodynėlių.
(nuotr. Ruslano Kondratjevo)
Kaip ir kiekviename turguje, čia taip pat galite apsigauti nusipirkę padirbinį ar permokėję už prekę. Paslapties, kaip nepakliūti ant apsukraus prekeivio kabliuko, nėra – turite žinoti, ką perkate ir kiek jūsų perkamas daiktas vertas.
„Kai ne vienus metus perki, peržiūri katalogus, ieškai informacijos ir aktyviai domiesi ieškomais daiktais, visada žinosi, kaip atskirti, ar daiktas originalus, ar padirbtas ir ar prašoma suma ne per didelė“, – aiškino vienas prisistatyti nenorintis kaunietis, ant kurio prekystalio žibėjo stalo sidabras.
FAKTAI: brangiausi antikvariniai dirbiniai
Niujorko aukcione „Christie's“ už 106 mln. dolerių buvo parduotas Pablo Picasso paveikslas „Nude, Green Leaves and Bust“. Paveikslas tapo brangiausiu parduotu meno kūriniu.
Kinų imperatoriaus Chien Lungo dinastijos laikais sukurta skulptūra buvo parduota už daugiau nei 1 mln. dolerių.
1559 metais nutapytas dailininko Titano kūrinys „Diana ir Actaeonas“ parduotas už 50 mln. svarų.
Už senovinį ragą „Olyphant“, pagamintą iš dramblio kaulo ir puoštą auksu, pradinė siūloma suma yra 17 mln. dolerių.
Brangiausia moneta pasaulyje gali būti laikoma 1933 metais JAV išleistoji, ant kurios vaizduojamas erelis. Vieną tokią monetą Niujorko aukcione įsigijo kolekcininkas už 7,6 mln. dolerių.
