• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

REKLAMA
Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Lietuva pirmauja Europoje ir pasaulyje pagal savižudybių skaičių. Tą, matyt, žino visi. Bet ar visi žino tai, kad netinkamai žurnalisto aprašyta ar pavaizduota savižudybė gali tapti tuo paskutiniu lašu, kuris pastūmės į naujas tragedijas?

REKLAMA
REKLAMA

Dažnai vadovaujamės principu, kad geriau srėbti problemos padarinius nei pašalinti galimų sunkumų priežastis ir užbėgti jiems už akių.

REKLAMA

Statistikos departamento duomenimis, 2008 m. didžiausią išorinių mirties priežasčių dalį sudarė savižudybės – 23,3 procento, kai žiniasklaidos ir visuomenės žymiai dažniau aptarinėjamas „karas keliuose“ buvo bene du kartus mažesnė grėsmė žmogaus gyvybei (12,7 proc.).



Kuo čia dėta žiniasklaida?

REKLAMA
REKLAMA

Atsakingai žiniasklaidoje nušviesti savižudybės atvejai, objektyvi situacijos analizė ir pagalbos galimybių nurodymas gali sumažinti pakartotinų savižudybių riziką.

Apie tai kalbamės su „Jaunimo psichologinės paramos centro“ (JPPC) generaliniu programų ir psichologinės pagalbos telefonu tarnybos Vilniaus „Jaunimo linijos“ direktoriumi, Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacijos (LTPPTA) prezidentu, psichologu Pauliumi Skruibiu.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kada pastebėjote, kad žiniasklaida netinkamai pateikia informaciją savižudybės atvejais?

- Kiek aš jau dirbu, tiek pastebiu šią problemą. Pirmuosius tyrimus šia tema darė profesorė Danutė Gailienė maždaug prieš 20 metų. Jos knygoje „Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje“ buvo atskleista, kaip Lietuvoje apie tai rašoma, situacija palyginta su kitomis šalimis – Austrija, Vengrija,  ir nagrinėta, kaip ji keičiasi laikui bėgant.

REKLAMA

Tačiau jei kalbame ne tik apie tyrimus, tai pastebime, kad yra labai daug tokių straipsnių ar televizijos laidų, kurių pateikimo principas ne tik praneša apie savižudybę, bet ir gali paskatinti naujus gyvybės nutraukimus. Tai nėra tik Lietuvos problema – labai daug šalių įvairiais būdais bando su tuo kovoti, tačiau ne visoms vienodai sėkmingai sekasi. Atrodo, kad Lietuva yra prie tų, kuriems sekasi prasčiau.

REKLAMA

Kartais atsiduriama užburtame rate. Prisiminkite tris merginų savižudybes Kaune per kelias dienas šių metų pradžioje. Vieni apie tai rašė gana ramiai, nedramatizuodami, analizuodami situaciją, kiti gi – emocingai, pateikdami smulkiausias detales. Nesakau, kad tie straipsniai tampa savižudybių priežastimi, tačiau jie kuria tam tikrą atmosferą, ir kartais gali tapti paskutiniu lašu, pastūminčiu apie savižudybę galvojantį žmogų link tragedijos.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Galima teigti, kad savižudybė – „užkrečiama“?

- Taip, ir tai nėra tik mano pasvarstymai. Mokslininkai tiria, kokie dalykai straipsniuose gali skatinti naujas savižudybes. Vienas tokių – detalus savižudybės būdo aprašymas, kai žmogus perskaitęs gali tą patį pakartoti, pvz., nurodomas vaistų pavadinimas, kiekis ar kiti dalykai. Kitas dalykas – savižudybės romantizavimas, pvz., dažna antraštė – „Po nelaimingos meilės pasitraukė iš gyvenimo“. Savižudybė žmogui pradeda atrodyti kaip kažkoks romantiškas, herojiškas arba kartais net neišvengiamas žingsnis. Taip pat įtakos turi nusižudžiusiojo nuotraukos publikavimas, ypač, pirmajame puslapyje. Visi šie principai aprašyti – žurnalistams yra parengtos rekomendacijos, kaip reikėtų rašyti apie savižudybes, kad tai neskatintų naujų nelaimių. Didžiojoje Britanijoje patys žurnalistai dalyvavo kartu su suicidologais rengiant šias rekomendacijas, kitur – žurnalistų etikos komisijos patvirtino rekomendacijas.

REKLAMA

- O kokia situacija Lietuvoje?

- Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekse yra įrašyta, kad žurnalistas turi itin atsargiai nurodyti savižudybės motyvus bei aplinkybes, kad paskelbta informacija visuomenėje neskatintų savižudiško elgesio, taip pat pranešti apie teikiamą psichologinę pagalbą. Mes (JPPC psichologai – Paulius Skruibis ir Marija Bagdonienė – aut. past.) taip pat esame parengę ilgesnę ir trumpesnę versiją rekomendacijų, kaip dera ir kaip nedera rašyti apie savižudybes.

REKLAMA

- Ar žiniasklaida kreipia į tai dėmesį, prašo kokių nors patarimų? Galbūt Jūsų centro darbtuotojai imasi iniciatyvos ir parodo, ką dauguma žurnalistų daro ne taip?

- Tai nėra tik šios dienos problema – ji apima ilgą laikotarpį, todėl būta visokių iniciatyvų. Prieš 10 metų JPPC vadovė Kristina Ona Polukordienė po kiekvieno straipsnio apie savižudybes „Lietuvos ryte“ pusę metų ar metus siųsdavo rekomendacijas konkrečiam žurnalistui, pažymėdama, kas jo straipsnyje jų neatitiko. Taip pat rengiami įvairūs mokymai žurnalistams. Šiemet „lrytas.lt“ kreipėsi į mus, kad pravestume šia tema seminarą. Tai, matyt, buvo vienintelis atvejis, kai patys žurnalistai inicijavo tokius apmokymus. Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija, kuriai vadovauju, surengė apdovanojimus už geriausius straipsnius savižudybės prevencijos tema. Palaikome idėją, kad reikia ne tiktai kritikuoti žurnalistus, bet ir pastebėti teigiamus pavyzdžius.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Ar galime įžvelgti kokias nors šios problemos pokyčių tendencijas?

- Yra vis daugiau žurnalistų, kurie jaučia atsakomybę ir žino, kad negalima bet kaip rašyti apie savižudybes. Yra girdėjusių apie rekomendacijas, o kai kurie ir susipažinę su jomis. Visgi labai daug lemia redakcijos ir žurnalisto pozicijos. Kai kurios redakcijos į visa tai žiūri pakankamai ciniškai: puikiai žino apie rekomendacijas, bet nekreipia į jas jokio dėmesio arba net skatina jų nepaisyti. Tačiau žurnalistai taip pat turi tam tikrą apsisprendimo laisvę – prisiminkim situaciją, kai neseniai viena žurnalistė išėjo iš darbo, kai televizijoje buvo parodytas neetiškas reportažas.

REKLAMA

Vis dėlto bene visi internetiniai portalai stengiasi į rekomendacijas atsižvelgti. Kai kurie iš jų po kiekvieno straipsnio deda nuorodas į psichologinės pagalbos telefonus, adresus ar paramą internetu. Tai ženklas skaitytojui, kad galima kažkur ieškoti pagalbos.

Kai tik įsisiūbavo krizė, vienas nacionalinis dienraštis kasdien rašė apie savižudybes. Antraštė skelbė, kad žmogus, netekęs darbo, pasirinko kilpą. Tai buvo vienintelė tokio poelgio priežastis nurodyta straipsnyje. Tačiau savižudybė niekad nebūna vienos problemos pasekmė: žmogus galėjo turėti ir kitų problemų, o darbo praradimas tebuvo paskutinis lašas. Visa tai lieka nuošalyje. Tampa nesvarbu ir tai, kad darbo neteko dešimtys tūkstančių, o iš jų nusižudė tik keli.

REKLAMA

Kuo tai žalinga? Didžiosios dalies visuomenės tai nepaliečia, tačiau tai daliai, kurie yra panašūs į nusižudžiusįjį savybėmis, amžiumi, padėtimi ar išgyvena panašias problemas, taip pat paaugliams, kurie apskritai yra jautrūs, tai gali būti kaip tam tikras receptas, normalus, galbūt net neišvengiamas sprendimas.

REKLAMA
REKLAMA

- Ar žurnalistai gali dar ką nors be šių išvardytų dalykų – rekomendacijų laikymosi, pagalbos numerių nurodymo – padaryti?

- Galbūt galėčiau papildyti tik vienu punktu – reikėtų pagalvoti, ar apskritai verta apie tai rašyti. Kartais žinia būna vien dėl to, kad sukeltų pigią sensaciją. Aš noriu tikėti, kad tikras žurnalistinis darbas yra tada, kai rašai, kad kas nors keistųsi, o tokia žinia juk nieko nekeičia. Straipsnių, analizuojančių, kaip iš tikrųjų buvo su tuo žmogumi, žvelgiančių į problemą plačiau, yra itin mažai. Gal tiesiog užtektų trumpos žinutės, pateikiant įvykį be detalių aplinkybių?



- Tačiau minėtosios trys savižudybės Kaune žiniasklaidai buvo toks masalas, kurio ji negalėjo atsisakyti...

- Rekomendacijose nurodoma, kad būtent tokiu atveju žurnalistai turi būti itin atsargūs. Kelios iš eilės arba itin sukrečiančios savižudybės ir taip sukelia įtampą, todėl reikia atsargiai apie tai rašyti.

- Ar po tokių savižudybės pateikimo atvejų padaugėja skambučių psichologinės pagalbos numeriais?

- Esame pastebėję, kad kai įvyksta savižudybė kuriame nors rajone ir žiniasklaida ją labai išpučia, po kažkurio laiko gretimame rajone įvyksta labai panaši savižudybė – sutampa būdas, aplinkybės ir t.t. Kartais po tokių aprašymų padaugėja skambučių, kai kalbama apie patį savižudybės būdą ir pan.



- Galime daryti išvadą, kad dalis žiniasklaidos neatlieka jokios švietėjiškos funkcijos ir tik vaikosi sensacijų?

REKLAMA

- Aš manau, kad tik labai nedidelė dalis atlieka švietėjišką funkciją. Kai analizavome metų apimties publikacijas savižudybės tema, buvo labai daug netinkamų straipsnių ir labai mažai atliekančių švietėjišką funkciją, kai be dramatizmo žvelgiama į įvykį, bandoma suvokti jo aplinkybes, priežastis.

- Netinkamai parengtų straipsnių spaudoje daugėja?

- Sunku pasakyti, nes tik vienąkart juos skaičiavome (publikuotus nuo 2007 m. birželio 1 d. iki 2008 m. gegužės 31 d. – aut. past.), tačiau galiu beveik garantuoti, kad šiemet straipsnių buvo tikrai daugiau. Bus įdomu pasižiūrėti, kiek realiai padaugėjo savižudybių ir kiek padaugėjo straipsnių ta tema. Mano spėjimas, kad straipsnių padaugėjo gerokai daugiau nei pačių savižudybių. Iš ko tai spendžiu? Remiuosi tuo laiku, kai kasdien bent po vieną tokią publikaciją paskelbdavo.

Kai prasidėjo ekonominiai sunkumai, viename interviu manęs klausė, ar dėl to per Kalėdas padaugėjo skambučių pagalbos telefonais. Suskaičiavus paaiškėjo, kad lyginant su praeitomis šventėmis niekas nepasikeitė: skambučių nepadaugėjo ir jie patys nebuvo kažkuo išsiskiriantys. Tačiau pasirodė straipsnis su antrašte, kad šiais metais kaip niekad daug skambučių. Žurnalistė man paaiškino, kad ji ruošė straipsnį apie ekonominę krizę ir negalėjo parašyti, kad niekas nepasikeitė, nes straipsnis netektų prasmės. Žiniasklaida sako, kad turi pranešti, kaip iš tiesų yra, bet ar iš tiesų ji visada taip daro? Žurnalistas dažnai renka tik jo nuomonę patvirtinančius faktus, ir net jei gauna prieštaraujantį faktą, vis tiek parašo, kaip buvo suplanuota. Tai nėra realybės atspindėjimas. Po tokių publikacijų gali iš tikrųjų padaugėti skambučių, mirčių ir pan., nes jos suformuoja visuomenėje tam tikrą atmosferą.

REKLAMA

- Jūs žinote apie šį konkretų atvejį, bet kiek dar yra tokių, apie kuriuos nė nenumanome...

- Aš būtent apie tai ir galvoju. Spaudą skaitau kritiškai: aš nežinau, kaip yra iš tikrųjų – žurnalistas taip parašė, bet tai ne visada gali būti tiesa. Įspūdį susidarau tik tada, kai perskaitau informaciją mane dominančia tema keliose skirtingose vietose. Manau, kad pirmiausia pats žurnalistas turėtų jausti atsakomybę.

- Tačiau dauguma žmonių taip tikrai nesielgia: skaito vieną laikraštį ar pasižiūri vienas žinias. Apie kritišką požiūrį nė nesvajojama.

- Depresija sergantis žmogus aplinkui mato tik neigiamus dalykus. Skaitydamas jis tikrai neatsirinkinės, kas tiesa, o kas ne. Pesimistiškos naujienos jam tik dar vienas patvirtinimas, kad yra blogai.

Visgi norisi būti optimistu: nors yra labai daug dalykų, kurie nedžiugina, bet mes tikrai neiname atgal. Manau, kad žurnalistų, ypač jaunų, kurie žino apie šią problemą, domisi ar yra susipažinę su rekomendacijomis, daugėja. Norisi tikėti, kad jų ir toliau daugės ir situacija keisis. Kuo daugiau žmogus žino, tuo didesnę pasirinkimo laisvę jis turi.

***

Kelių P. Skruibio pateiktų antraščių, paantraščių ir prierašų po iliustracijomis pavyzdžiai, kurie neatitinka rekomendacijų žurnalistams, rašantiems apie savižudybes:

REKLAMA

1) „Darbo paieška – baisiau už mirtį“

PALŪŽO. Buvusių darbdavių atstumtas ir kroviko darbo negavęs kėdainiškis pasikorė.

Bergždžia darbo paieška bloškė vaikiną į kilpą.

2) „Ant bėgių – sutraiškyta meilė“

PRIEŠPRIEŠA. Tragiška nelaimė, į kurią pateko įsimylėjėliai, nesuartino jų artimųjų

Vilmos ir Dariaus meilė, kuriai nepritarė jų artimieji, tragiškai nutrūko ant šių geležinkelio bėgių.

Lietuvos žurnalistų ir leidėjų etikos kodekso 49 straipsnis skelbia:

Žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas, gerbdamas asmens ir jo artimųjų privatumą, neturi minėti pavardžių ar kitokių padedančių identifikuoti šį asmenį (ypač nepilnametį) duomenų, susijusių su savižudybe ar bandymu nusižudyti.

Skelbdamas informaciją apie savižudybes ar bandymus nusižudyti, žurnalistas ir viešosios informacijos rengėjas turi itin atsargiai nurodyti savižudybės ar bandymo nusižudyti motyvus bei aplinkybes, kad paskelbta informacija visuomenėje neskatintų savižudiško (suicidinio) elgesio. Skelbiant tokią informaciją, pageidautina pranešti apie esamą arba teikiamą psichologinę ir socialinę pagalbą.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų