Krikščioniškasis pasaulis (katalikai, stačiatikiai ir anglikonai) pamini Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventę. Nors ši diena Lietuvoje, kaip, pavyzdžiui, Italijoje, Prancūzijoje ar Belgijoje, yra valstybinė šventė, didžiajai daliai šiandienos krašto gyventojų Žolinės prasmė lieka užrakinta po septyniais užraktais.
Nenuostabu, nes Žolinė visų pirma apeliuoja į mūsų tikėjimą mirusiųjų prisikėlimu. Juk ortodoksinė krikščionybė tiki, kad Švč. Mergelė Marija, Kristaus motina, nebuvo palikta žemėje, o paimta su kūnu į dangų. Tokį tikėjimą patvirtinantys šaltiniai siekia III–IV amžius ir šis tikėjimas yra neatsiejama tradicinės krikščionybės dalis.
Paprotys per šventines pamaldas šventinti gėles, žolynus ir vaisius kildinamas iš padavimo, kad atėję aplankyti Marijos kapo, apaštalai kapo rūsyje vietoj jos kūno rado gėlių. Kitaip tariant, laiminamas pirmasis derlius, o giliau žvelgiant – Marija yra pirmasis Kristaus gyvenimo derliaus vaisius, jo ištikimoji sekėja, todėl ji nelieka mirties valdžioje. Tai patvirtina ir Jėzaus žodžiai, pasakyti Paskutinės vakarienės metu: „Mano Tėvo namuose daug buveinių. Jeigu taip nebūtų, argi būčiau pasakęs: „Einu jums vietos paruošti“? Kai nuėjęs paruošiu, vėl sugrįšiu ir jus pas save pasiimsiu, kad jūs būtumėte ten, kur ir aš“ (Jn 14, 3) Kiekvieno Kristaus mokinio galutinis siekis – būti vienybėje su juo, siela ir kūnu. Būtent tai patvirtina Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.
Tokie šios šventės simboliai ir prasmė. Tačiau mūsų lietuviška tikrovė yra smarkiai nutolusi nuo viso šito. Pavyzdžiui, šią savaitę Užvėnų kaimą, Klaipėdos rajone, sukrėtusi istorija, kai piktavaliai smaginosi šaudydami į vietos gyventojų mėgstamą Marijos statulą, yra tik ženklas, kad mūsų visuomenėje klesti cinizmas. Kito Klaipėdos rajono kaimo – Ablingos – gyventojai prisimena, kad pokariu į Lurdo stebuklo atminimo vietoje stovinčią Marijos statulą šaudydavo girti stribai. Peršasi ne itin malonios paralelės.
Todėl belieka pritarti prieš keletą mėnesių domininkono brolio Pijaus Seime vykusioje konferencijoje išsakytai minčiai, kad teiginys, jog Lietuva esanti Marijos žemė, yra melas. Tokias abejones kelia ne tik faktas, kad kažkas susigalvoja „ekstremalų“ sportą pašaudyti į Marijos statulą, bet ir mūsų tikrovė. Juk pažvelgus į apklausų duomenis tenka konstatuoti keistų dalykų: Lietuvoje yra 80 proc. katalikų, tačiau tik 5 proc. sekmadieniais nepraleidžia pamaldų, 14 proc. nėra buvę išpažinties, tik 38 proc. tiki pagrindine krikščionybės tiesa, kad Kristus prisikėlė, net 84 proc. pateisina abortus (bendrovės „Spinter“ duomenys).
Tad krikščioniška pasaulėžiūra šalies žmonėms nėra tapusi sava. Negana to, galėtume teigti, kad klesti fasadinė katalikybė, kuri nesuteikia jokios vertybinės atramos. Nors skelbiame, kad gyvename Marijos žemėje, jos vaikams Biblijos išmintis yra atgyvena, o ne gyvenimo vadovas. Ar po šito reikėtų stebėtis mūsų visuomenę griaužiančiomis negerovėmis?
O puikios iniciatyvos paprasčiausiai ignoruojamos. Pavyzdžiui, birželio pabaigoje Panevėžyje vyko renginys – Lietuvos jaunimo dienos 2010, subūręs per šešis tūkstančius jaunuolių. Visą savaitgalį jauni žmonės ne tik linksminosi, bet ir meldėsi, dalyvavo teminiuose užsiėmimuose, išgyveno tikrą bendrystę. Deja, įsitikinti tuo, kad Lietuvoje yra daug gražių jaunų žmonių, Lietuvos žmonės turėjo menkų galimybių, nes renginys buvo neįdomus ne tik komercinei žiniasklaidai, bet ir nacionaliniam transliuotojui, kuris sugebėjo iš renginio transliuoti tik šv. Mišias, ir tas pačias mažai kam matomu skaitmeniniu kanalu...
Per Žolinės šv. Mišias girdime, kad Marija vadinama „vilties žvaigžde“. Tai reiškia, kad Marijos ėmimas į dangų yra ir visų mūsų lemtis. Marija perėjo tą tikėjimo kelią, kuris turėtų persmelkti krikščionio egzistenciją. Tai leistų jam drąsiai stovėti Dievo akivaizdoje. Marijos figūra atskleidžia, kad tikėjimu, viltimi ir meile priimta Evangelijos žinia veda į prisikėlimą, be kurio gyvenimas yra kaip druska be sūrumo. Tai mums ir byloja Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų šventė.
