Per pasaulį nuvilnijo pasipiktinimo bankininkais banga. JAV ir Europoje rengiamos masinės protesto akcijos, kai kur jos pratrūksta smurtu ir riaušėmis kaip Italijoje. Kai kas mano, kad protestuotojai kelia nereikalingą sumaištį, primenamos liūdnai pasibaigusios socialistinės revoliucijos, kurių šūkiai irgi buvo kilnūs, bet galiausiai jos baigėsi tironų įsigalėjimu.
Vis dėlto dabartinis visuomenės pasipiktinimas labai suprantamas. Kaip kitaip turi jaustis eilinis amerikietis, kurio sumokėtų valstybei mokesčių pinigais buvo gelbėjami bankai, o šių vadai ir toliau žėrėsi milijardines premijas lyg niekur nieko? O juk būtent bankai, užsižaidę painiais investavimo produktais, sukėlė pasaulinę krizę ir be valdžios suteiktų 700 mlrd. JAV dolerių būtų sužlugę.
Lietuvoje bankai lengva ranka daliję kreditus, pūtę miglą apie būtinybę investuoti į jų sukurtus finansinius produktus, užklupus krizei irgi parodė tikrąjį veidą. Nemažai paskolų turinčių įmonių bankrutavo tik dėl to, kad užklupus sunkmečiui joms buvo iškelta neįmanomų sąlygų: liepta laiduoti papildomu turtu, kitoms sustabdytas kreditavimas nebaigtiems statyti objektams ir t. t.
Ne veltui didieji bankai tuojau pat pristeigė antrinių bendrovių, kurios užsiėmė gausybės perimto turto valdymu, pardavimu.
Tuo tarpu Lietuvos bankas per visą krizę tik bejėgiškai skėsčiojo rankomis. Suprantama, kad ši skambiai pavadinta institucija negali tiesiogiai nurodinėti privatiems bankams, tačiau dideles algas gaunantys Lietuvos banko specialistai nepateikė jokių siūlymų ar bent teorinių pasvarstymų, kaip pažaboti bankų savivalę, kokius įstatymų pakeitimus, projektus reikėtų teikti valdantiesiems. O krizė kaip tik ir parodė, kad įstatymai palankesni bankams.
Lietuvos bankas atsainiai vertina ir kitokio pobūdžio lupikavimą. Paskaičiuota, kad kiekvienas mūsų bankams per metus vidutiniškai paklojame apie 200 litų už įvairias finansines operacijas. Nenuostabu, kad tik iš komisinių mokesčių jie pernai uždirbo 673 mln. litų – 22 mln. litų daugiau negu užpernai.
Vienas draugas, jau dešimtmetį gyvenantis Anglijoje, negalėjo patikėti, kad Lietuvoje pervedant pinigus į savo sąskaitą už kažkokią mistinę ir, matyt, be galo sudėtingą aptarnavimo paslaugą reikia sumokėti 3 litus. Kai paaiškinau, kad dar kainuoja ir kiekvienas pavedimas internetu net to paties banko viduje, jis tik išpūtė akis ir negalėjo patikėti. Kitose šalyse bankai džiaugiasi privilioję klientą ir uždirbinėja pinigus iš jo indėlių, o ne lupikauja už kiekvieną krustelėjimą. O štai mes, atlikdami pavedimus internetu, jau įpratome nematyti eilutės su užrašu „komisinis mokestis“, kurį sudaro 1–1,5 lito.
Niekas nesirūpina paaiškinti, kokias realias darbo ir kitų išteklių sąnaudas bankams sudaro, pavyzdžiui, pervedimas internetu iš vienos sąskaitos į kitą. Taip pat įdomu, kodėl tie komisiniai per pastaruosius trejus metus pabrango, nors kitos verslo sritys tuo metu sugebėjo išgyventi su gerokai kritusiomis apyvartomis ir atlyginimais, bet padidėjusiomis sąnaudomis. Atsakymų į šiuos klausimus galėtų paieškoti Lietuvos banke. Tai būtų bent moralinis spustelėjimas bankams, kurie įprato patogiai jaustis visais laikais – ir ekonominio pakilimo, ir sunkmečiu.
Jau įpratome už viską mokėti nebe brangiausiai Europoje, nors uždirbame mažiausiai. Kažkaip išgyvename, tik tas savigarbos jausmas neduoda ramybės – nemalonu, kai bankininkai tave laiko kvailesniu klientu nei Anglijoje ar Belgijoje.
