Ilgus metus kartu pragyvenusi pora niekada neslėpė savo gražių santykių ir pagarbos vienas kitam. A.Čekuolis ne kartą viešai kalbėjo apie meilę savo žmonai, o Edita, būdama kiek santūresnė, visada šiluma ir dėmesiu apgaubdavo lietuvių mylimą Algimantą.
Edita su vėžiu kovojo ne vienus metus. Deja, prieš tris savaites intensyvią kovą ji pralaimėjo. Moters gyvybė užgeso birželio 14-ąją. Velionės prašymu atsisveikinimas vyko uždaras, šeima nepageidavo fotografo blyksčių ir viešumos.
Atsitiesė Druskininkuose
Išvargintas žmonos kovos su liga, kuri buvo tapusi visos šeimos palydovu. A.Čekuolis naujienų portalui tv3.lt papasakojo, kaip jaučiasi, tapęs našliu. Jis neslepia – dienos jam labai sunkios ir liūdnos. Laiką praskaidrino vaikų padovanotas kelialapis į Druskininkų sanatoriją.
„Nuo Editos mirties praėjo trys savaitės. Po netekties vaikai man pasiūlė poilsį Druskininkų sanatorijoje. Ten gavau puikias procedūras, mėgavausi skaniu maistu.
Ten būdamas supratau, kad reikia pradėti gyventi“, – virpančiu balsu žodžius taria Algimantas.
Kovojo iki galo
Garsus vyras atviras – šios savaitės jam buvo sunkios. „Šis laikas man yra labai sunkus. Labai sunkus laikas. Tą ligą, vėžį, mes žinome visi.
Dar prieš pusantrų metų Editai buvo nustatyta ketvirta stadija, medikai atsisakė atlikti sudėtingą smegenų operaciją, nes tai nebebūtų nieko pakeitę.
Edita ir mes visi kartu kovojome iki galo. Mes visi kartu buvome iki paskutinės minutės. Darėme viską, kas įmanoma.
Jai buvo taikoma chemoterapija, spindulinė terapija. Su gydytojų leidimu gydėme ją esencijomis, žolelėmis, natūraliais produktais. Deja, nutiko taip, kaip nutiko“, – sako A.Čekuolis.
Į mirtį žiūri ramiai
Apie mirtį su Algimantu kalbėti nėra sudėtinga. Tai žmogus, kuris į netektis, praradimus ir išėjimą kalba itin filosofiškai ir ramiai.
„Gyvenime esu matęs ne vieną mirtį. Į kiekvieną iš jų žiūriu taip, kaip žmogus žiūri į mišką bet kuriuo metų laiku. Štai rugsėjis gali būti dar žalias, tačiau jau pastebi geltonų lapų. Spalį geltonų lapų bus daugiau. Taip žiūrėsiu ir į savo mirtį. Tai natūralu. Žiūriu į tai ramiai“, - kalba vyras.
Žmonos netektis vyrą įkvėpė ir toliau rašyti knygas, sustoti jis nežada. Juolab, kaip pats sako, nėra praleidęs nė vienos „Knygų mugės“. Kiekvienas susitikimas su skaitytojais jam – lyg tyro oro gurkšnis.
„Prieš pat Editos mirtį baigiau rašyti knygą, kuri šiuo metu priduota į leidyklą. Ji pasirodys prieš šv. Kalėdas ir vadinsis „Pirmoji kelionė“. Ją sudaro 4 apysakos ir vienas apsakymas.
Neleidau sau sėdėti ir kažko laukti. Atvirkščiai, daug dirbau. Gal net daugiau negu visada.
Aš ir dabar neleidžiu sau pasiduoti. Vaikai ir šeima manęs nepalieka. Netekties metu atvyko visi giminaičiai: Editos vaikai su anūkais, mano sūnus bei duktė. Štai duktė vėl netrukus pas mane atvažiuos iš Ispanijos“, – džiaugiasi A.Čekuolis.
Prisimena vieną gerbėją
Apie knygas bei kūrybą Algimantas galėtų kalbėti valandų valandas. Tai tema, kuri leidžia jam šiek tiek atsitraukti nuo skausmo, kurį išgyvena dėl netekties. Pokalbio metu jis prisiminė susitikimą su ištikimu gerbėju.
„Tada, prisimenu, per „Knygų mugę“ jis priėjo prie manęs su krūva mano parašytų knygų. Jis turėjo net tas, kurios buvo išleistos gūdžiais laikais.
Atėjo jis pas mane, norėjo pabendrauti, pakalbėti. Tada aš jo paklausiau, kodėl jis skaito mano knygas. O jis man atsakė: „nes jūs rašote labai sklandžiai“.
Tada supratau, kad skaitytojams labai svarbu, kad apysakos ir apsakymai būtų parašyti sklandžiai. Kiekvieną sakinį gerai apgalvoju, parašau taip, kad šis būtų malonus ausiai“, – prisiminė rašytojas.
Priėmė kaip pamoką
Apie diagnozę A.Čekuolio žmona prabilo praėjusiais metais. Ji teigė žinią apie vėžį išgirdusi netikėtai.
„Tai vėžys, ne paslaptis. Jis buvo pakankamai išplitęs, ketvirta stadija. ‚Aš labai greitai supratau, kiek nedaug turiu laiko. Suvokiau, jog gavau gyvenimo pamoką“, – atvirai kalbėjo Edita Čekuolienė.
E. Čekuolienė buvo psichologė, dėstytoja, kelių knygų autorė.
