Įvairiais įvairių Lietuvos valdžių veiksmais viešai piktinamasi kasdien. Tai jau, tiesą sakant, yra nusibodę, bet ką gi geresnio galime sugalvoti, negu karti visus šunis ant valdžios, juolab kad neretai tai daroma pagrįstai. Tik vienos negerovės yra menkos (kokioje gi valstybėje jų valdžia nepadaro?), o kitos labai didelės ir esminės.
Per nepriklausomybės metus buvo daug nusivylimo valdžia, tik tenka pripažinti, kad kai kurie neigiami procesai buvo objektyviai neišvengiami – jie vyko visose pokomunistinėse šalyse. Bet bent jau dėl vieno dalyko kaltę drąsiai galima suversti valdžiai, visoms valdžioms. Bet jeigu visoms valdžioms, vadinasi, ir tautai, nes valdžia ne iš Dievo ir ne iš velnio, o tik iš tautos.
Kalbu apie katastrofiškai nemalonią žemės grąžinimo buvusiems savininkams bylą. Principinis sprendimas imtis tokio proceso buvo priimtas dar 1990 m., ir tai buvo teisingas sprendimas, kuriuo siekta atitaisyti okupacinio režimo padarytą skriaudą. Jeigu tais 1990 metais kas nors būtų pasakęs, kad po 17 metų didžiuliai žemės plotai dar nebus grąžinti, niekas nebūtų patikėjęs. Suprantama, kad per vienerius metus to negalima padaryti, bet kiek gi sveiko proto požiūriu tai gali tęstis? Trejus metus, ketverius? Gal net septynerius?
Įdomi detalė: neprestižinėse, nelabai paklausiose vietovėse žemė seniausiai grąžinta (arba už ją mokama kompensacija). Tačiau prie ežerų ir prie didelių miestų žemės grąžinimas metų metais buvo vilkinamas įmanomais ir neįmanomais būdais, kol galiausiai paaiškėjo, kad ta žemė jau užimta, atiteko kitiems, ir dabar nebėra kaip jos atimti.
Tačiau teisė susigrąžinti žemę išliko. Ir daugiausia negrąžintos žemės liko brangiausiuose plotuose, nekalbant jau apie tai, kad pastaraisiais metais (taip, tuo laikotarpiu, kai žemės grąžinimo procesas jau seniai turėjo būti užbaigtas!) žemė ėmė smarkiai brangti. Ir negrąžintos žemės liko nesuvokiamai daug – Seimo Kaimo reikalų komiteto narys Rimantas Dagys teigia, kad valstybė rinkos kainomis už tą žemę jos neatgavusiems savininkams turėtų sumokėti 32 milijardus litų kompensacijų (!). Kitaip sakant, valstybė turėtų bankrutuoti.
Nežinau, ar R. Dagio apskaičiavimai tiksliai pagrįsti, tačiau bet kokiu atveju perdėm aišku, kad valstybė, o visų pirma valdžia atsidūrė gėdingoje savo pačios gausiai prišlapintoje baloje. O šlapinimui į tą balą nėra galo. Atsiranda tokių „kaimiečių“ gynėjų, kaip Kazimiera Prunskienė, kurie reikalauja, kad valstybė žemdirbiams lengvatinėmis sąlygomis pardavinėtų laisvą žemę! Kai visi tie bandymai išsaugoti žemę „tikriems“ žemdirbiams patyrė katastrofišką fiasko, dar bandoma žaisti šita daugkart mušta korta. Gal tie darbštieji žemdirbiai verčiau pasidomėtų tais didžiuliais žemės plotais, kurie daug metų dirvonuoja niekam nereikalingi.
Į visą šitą klaidų komediją jau seniai įžengė garsusis įstatymas, kuriuo leista grąžintiną žemę persikelti į kitą vietą. Cituoju iš įstatymo: „žemė grąžinama natūra arba perduodamas neatlygintinai nuosavybėn lygiavertis turėtajam žemės sklypas,“. Nekilnojamasis turtas buvo paverstas kilnojamuoju, ir tai sudarė sąlygas didžiajai žemės grobimo epopėjai, pagimdžiusiai milžinišką korupciją, piktnaudžiavimus tarnybine padėtimi ir t.t. Beje, taip buvo nuspręsta 1997 m., kai sveiko proto požiūriu žemės grąžinimas jau turėjo būti baigtas ir visas šis klausimas ramiai uždarytas.
Kaip dabar daugelis jau pripažįsta, tai yra vienas gėdingiausių įstatymų atkurtos nepriklausomos Lietuvos istorijoje. 2007 m., praėjus dešimčiai metų, ši įstatymo nuostata nepanaikinta, ir Seimo nariai dėl to nė kiek nerausdami toliau kurpia idėjas, kaip geriau valstybė galėtų paskirstyti žemę. Grynai praktiniu požiūriu dabar tai nebeaktualu, nes beveik visa geriausia žemė jau sugrobstyta, bet vis dėlto savigarbą turintis Seimas turėtų ištaisyti esminę klaidą ir pripažinti valstybės masto gėdą.
Vienos nedidelės savivaldybės meras per radiją neseniai pasakojo, kad vienam grąžintinos žemės pretendentui jie (valdžia) aiškina, kad mieste jo turėto žemės plotelio grąžinti negalima, bet už tai siūloma kitoje vietoje. Ta kita vieta tas nepatenkintas, ir vyksta dviejų klounų derybos. Rodos, tie klounai apie laisvą žemės rinką nėra girdėję.
Dabar natūralus klausimas: kodėl taip atsitiko ir kas kaltas? Žurnalistai, matyt, galėtų ištirti, kaip, kokiomis aplinkybėmis atsirado minėtasis įstatymas, kas šią nuostatą inicijavo. Sakoma, kad tai padarė Saulius Pečeliūnas. Jeigu tai tiesa, tai dar įdomiau, nes, ko gero, jis asmeniškai iš to nepasipelnė.
