Bėgimo takelyje atsiradusi pradžių pradžios poza šiandien yra nesunkiai pritaikoma politikoje. Naujos valdančios koalicijos, kokia tikisi tapti Tėvynės sąjungos buriamas keturių Seimo partijų ansamblis, pasirengimas imtis valdžios yra dinamiškas ir bent ganduose labai prieštaringas. Nežinioje ir lemtingose abejonėse paliktas pilietis gali tik spėlioti apie permainų ir proveržių reikšmes. Tačiau šalia šoklumo įspūdžio, kurį kuria ekranuose besišypsantys derybininkai, matyti ir falšstarto požymių. Bent jau A. Kubiliaus užuominose apie A. Zuoko galimybę užimti ministro postą.
Kai kurie politikos apžvalgininkai jau pastebėjo, kad daugiausia balsų Seimo rinkimuose surinkusios partijos žingsniai ministrų portfelių dalybose ne visiškai sutampa su programinių nuostatų kaita. (Kaip siekti žinių ekonomikos proveržio, nesiekiant Švietimo ir mokslo ministerijos? - prieš kelias dienas klausė Balsas.lt skaitytojų Vytautas Rubavičius). Čia atkreipčiau dėmesį į kitus žemo starto požymius buvusių konservatorių veikime. Pirmiausiai žaidimas ministerijų pavadinimais: ar daug proveržių rasis nuo to, kad vietoj Socialinių reikalų ministerijos pavadinime įklijuojamas žodis šeima. Ne pavadinime slypi Sodros bėdos ir du+du ar du+trys užkalbėjimai šeimos politikos srityje. Tie skaičiai irgi ne nuo liežuvio priklauso. Čia tikrai ne lingvistikos mįslė.
Kai klausaisi senos biurokratijos šalies - Prancūzijos - ekonomikos, energetikos ir užimtumo ministrės samprotavimų apie Europos Sąjungos laukiančius sunkumus, nenoromis kyla nuostaba apie biurokratijos saulėlydį rengiančių politikų vaizduotę Lietuvoje. Toje vietoje, kur didelė šalis turi vieną ministeriją, mes tuoj turėsime tris. Čia visas mįslių puodas. Pirma, kam kalbėti apie valdymo išlaidų mažinimą didinant ministerijų skaičių? Antra, kam reikalinga Energetikos ministerija Lietuvoje riaumojant nuo grandinės nutrūkusiam liūtui.lt - ar jis ne patsai save ir mus kartu valdo? Trečia, kodėl nemąstoma apie Sąjūdžio Vyriausybės patyrimą, sujungiant Kultūros ir Švietimo ministerijas? Gražus buvo veiksmas anais gražiais laikais, bet neužteko energijos išskrieti iš sovietmečio administravimo orbitos. Vėl grįžta į posovietinį institucinį šleifą. Turėjo praeiti tik dar keleri metai ir Kultūros ministerijos šlovės galerijoje nušvito bolševiko Gudaičio-Guzevičiaus portretas.
Žemas startas kelia erzinančius klausimus, į kuriuos atsakyti neinformuotas stebėtojas nelabai gali. Ar čia priklauso nuo koalicijos narių skaičiaus - kitaip postų dalybos nepavyks? Ar tiesiog vėl tapo įprasta leisti gyvuoti politiniams vaizdiniams atsietai nuo tikrovės? Tokiu atveju iš tiesų didžiausia problema pavirsta linvistikos ir semantikos eižėjimas. Dėl to darosi sunku pavadinti daiktus tikraisiais vardais.
