Politologijos studentai jau pirmaisiais studijų metais mokosi apie interesų grupes bei jų klasifikaciją, veikimo būdus ir bruožus. Realią įtaką Lietuvos valdžiai darančios interesų grupės, tokios kaip Lietuvos pramonininkų konfederacija ar Lietuvos verslo darbdavių konfederacija, bent jau šalies mastais yra „sunkiasvoriai“ dariniai.
Tačiau kaip yra su mažesnėmis, ne tokiomis įtakingomis interesų grupėmis, kurios, neturėdamos resursų bei lobistinės patirties, vis vien dirba tikėdamosi įteigti savo tikslų svarbą valdžios pareigūnams?
Pasaulyje šiuo metu labai populiarėja ekologiniai, gamtosauginiai judėjimai. Lengvas pamišimas dėl „žalių“ maisto produktų, „žalių“ transporto priemonių, „žalios“ technikos ir, apskritai, „žalio“ gyvenimo neaplenkė ir Lietuvos. Gudrūs rinkodarininkai greitai pasigavo neregėto masto geometrine progresija populiarėjančią tendenciją. Tik keletas pavyzdžių – ekologiški IKI „žalieji“ maišeliai, MTV akcija „Pradėk nuo savęs“ ir t. t.
Tačiau visos šios akcijos yra trumpalaikės bei kuriamos siekiant pelno. Ką tuo metu veikia aplinkosauginės, ekologiją ginančios grupės, kodėl tiek mažai juos matome ir girdime? Ar tai yra dėl pačių grupių nenoro afišuotis, ar dėl jų pačių neorganizuotumo? O gal lobistinėje veikloje nustatyti griežti „atrankos“ standartai, kartelinė sistema, privilegijuojanti dideles interesų grupes?
Bene gausiausia, visuomenei labiausiai pažįstama aplinkosauginė grupė yra Lietuvos žaliųjų judėjimas. Tai visuomeninė aplinkosaugos organizacija, įkurta 1998 metais, savo veiklos sritimis įvardijanti Baltijos jūros ir jos baseino; saugomų teritorijų, miškų ir natūralių kraštovaizdžių apsaugą; visuomenės ekologinį švietimą; transporto ir aplinkos klausimus; aplinkosauginių įstatymų leidybą; kovą su korupcija; socialinio teisingumo ir žmogaus teisių gynimą. Tokios plačios veiklos sferos suponuoja, jog santykinai seniai veikianti aplinkosauginė organizacija jau turėtų būti sukūrusi stiprią vidinę infrastruktūrą ir bendravimo su valdžios atstovais „taktiką“, sistemą.
Vienais reikšmingiausių savo pasiekimų šis judėjimas laiko 1999 metais vykusį protestą prieš miškų pavertimą kariniais poligonais. Po dvejus metus trukusių derybų kariuomenė kapituliavo prieš jungtines žaliųjų, miškininkų ir aplinkosaugininkų pajėgas – vietoj reikalautų 27 000 ha gavo tik 7 500 ha miškų.
Kitas reikšmingas žaliųjų pasiekimas – svarus indėlis į „Mėlynosios vėliavos“ programos įgyvendinimą Lietuvoje. Ši programa skirta savivaldybėms, plėtojančioms turizmo paslaugas. Savivaldybių paplūdimiai ir prieplaukos, atitinkantys Aplinkosauginio švietimo fondo reikalavimus, vasaros sezonui apdovanojami Mėlynąja vėliava. Lietuvos žaliųjų judėjimo bei Aplinkosauginio švietimo fondo įgalioti asmenys privalo tikrinti, ar paplūdimys bei prieplauka sezono metu atitinka keliamus reikalavimus. Mėlynoji vėliava turi būti nuleidžiama, jei aptinkama trūkumų. Pakelti ją leidžiama tik tada, kai visi trūkumai pašalinami.
Tarp kitų laimėjimų – miškų privatizavimo klausimas. Žaliųjų iniciatyva miškai nebuvo taip masiškai privatizuoti, nes Seimas įteisino jų pasiūlymą, kad 50 proc. šalies miškų turi likti valstybei, o 7 km pločio ruožas palei pajūrį – išimtinai valstybės nuosavybė. Žaliųjų iniciatyva Lietuvoje pradėti kurti regioniniai parkai, kurių šiuo metu yra 30.
Anot Andrejaus Gaidamavičiaus, laikraščio „Žalioji Lietuva“ redaktoriaus, Lietuvos žaliųjų judėjimas nuolat seka Seimo narių siūlomus įstatymų projektus ir aktyviai dalyvauja jų svarstymuose.
„Būtent šios veiklos dėka dabar gyventojams po langais nestatomos degalinės, smarkiai apribota naujų kiaulių kompleksų statyba, mažomis hidroelektrinėmis nesukaskaduoti šalies upeliai, Lietuvoje neauginami genetiškai modifikuoti žemės ūkio augalai ir kt.“, sako redaktorius.
Paklaustas, kiek aktyviai aplinkosauginės organizacijos – ir, šiuo atveju, būtent žalieji – veikia siekdamos daryti įtaką valdžiai, pašnekovas pasakojo, jog „spaudimas valdžiai“ yra pagrindinė žaliųjų veiklos forma.
„Ji išskiria Lietuvos žaliųjų judėjimą iš kitų aplinkosauginių organizacijų, su valstybės institucijomis palaikančių nuosaikesnius santykius. Žaliųjų naudojamos priemonės yra įvairios, bet tik protesto akcijos yra matomos, mat jos visada rengiamos žurnalistams, o ne atsitiktiniams praeiviams. Iki šių akcijų nueinamas labai ilgas kelias – nuo susirašinėjimo su valstybės institucijomis iki teismų.“
Pasak žaliųjų judėjimo atstovo, gana dažnai būna ir taip, kad „jau niekas nebepadeda. Tada imamasi radikalių priemonių teisės normos ribose.“ Anot jo, valdžios atstovai bent iki šiol į žaliųjų veiklą reagavo.
„Kaip bus toliau, pamatysime po rinkimų. Reikia pasakyti, kad darbas su Aplinkos apsaugos komitetu, kuriam vadovavo A. Bosas, vėliau B. Bradauskas, šios kadencijos Seime buvo komplikuotas. Tačiau jau taip istoriškai per 20 LŽJ (Lietuvos žaliųjų judėjimo - past.) gyvavimo metų susiklostė, kad žalieji kviečiami kaip aplinkosauginių organizacijų atstovai į visus svarbiausius komitetus, komisijas, darbo grupes, kurios sprendžia aplinkosaugos problemas.“, - sako jis.
Lietuvos Respublikos Seimo Aplinkos apsaugos komiteto patarėja Rasa Liucija Matusevičiūtė teigė, jog žalieji visuose klausimuose, kurie bent kiek liečia aplinkosauginius reikalus, dalyvauja labai aktyviai.
„Pastangų dedama daug. Problema ta, kaip politikai įvertina jų pasiūlymus. Pas mus nuomonė nelabai vertinama, taigi jų indėlis gaunasi nelabai svarus. Nors pastangų dedama tikrai daug“, atviravo patarėja. Anot jos, iš visų nevyriausybinių gamtosauginiais klausimais užsiimančių organizacijų būtent žalieji yra aktyviausi, nors pasitaiko ir iniciatyvių bendruomenių, besikreipiančių jas dominančiais klausimais, pvz., Vilniaus Žvėryno ar Senamiesčio bendruomenės.
„Tačiau dažniausiai tai būna tie patys žmonės, kurie dalyvauja žaliųjų judėjime; jie galbūt bando dalyvauti tik kitokiomis formomis. Visgi apibendrinus galima pasakyti, jog kreipiasi gana limituotas žmonių skaičius.“
Nors ir keista, atrodo, jog visgi tiek žalieji, tiek valdžios atstovai stengiasi sugyventi bei pernelyg nekomplikuoti abipusių santykių. Tik klausimas tas, ar tas sąlyginai „gražus“ bendravimas nevirsta abejingumo siena arba tik formalia kauke.
Jei visgi kitame Seime, kaip prognozuojama, trūks teisinį ar ekonomikos aukštąjį išsilavinimą turinčių asmenų, aplinkosauginių grupių ir valdžios atstovų santykiai gali pakrypti kita linkme. Tačiau, kaip sakoma, prieš vėją nepapūsi – gamtosaugos problemų nematymas ar užsidengimas prieš jas akis, matyt, prilygtų užsispyrėliškam teiginiui, jog kambaryje dramblio nėra, nors tas pats dramblys jau spėjo ir baldus išvartyti.
Tuo labiau, kad santykinai gerų aplinkosauginių, ekologija besirūpinančių grupių bei valdžios santykių pavyzdžių nereikia ieškoti toli – štai Latvijos sveikatos apsaugos ministerija pripažino, jog vegetariška/veganiška mityba yra visavertė. Anot Andrejaus Gaidamavičiaus, šis atvejis, nors ir neturėjo jokių teisinių pasekmių, t. y., gyvulinės kilmės produktų gavyba ir naudojimas nebuvo kaip nors apriboti, tačiau bent jau moraliniu atžvilgiu savotiška pergalė buvo pasiekta.
Tiesa, Lietuvos žalieji norėjo pasekti šiuo pavyzdžiu ir kartu su kitomis NVO išsiuntė analogišką laišką LR sveikatos apsaugos ministerijai, bet, deja, paramos nesulaukė.
