Dabar jau sunku atsekti, kuris pirmasis iš žinomų mūsų viešojoje erdvėje žmonių prabėgomis, improvizuodamas, kaip atrodo, iš pradžių net nelabai rimtai nusiteikęs tarstelėjo, jog Lietuvoje šalia ,,valstybininkų“ savo nomenklatūrą pradėjo auginti taip pat ir ,,pilietininkai“. Gali būti, jog šitaip kažkada piktoką pastabą savo bendražygiams, taigi iš dalies autoironišką pastabą pačiam sau išsakė Vytautas Radžvilas, kuris dažnai yra linkęs pateikti kontroversiškas išvadas, provokuojančias gerąja to žodžio prasme klausytoją ar skaitytoją, įpareigojančias į reikalo esmę pasižiūrėti įvairiapusiškai, skirtingais rakursais, išbandant visas hipotetines galimybes. Štai man pačiam įdomu skaityti šio žmogaus pasisakymus jau vien dėl to, jog anas savo opusuose beveik tobulu pavidalu įkūnija tai, ką sąlygine prasme būtų galima pavadinti ,,minties eksperimento“ pavyzdžiu. Kitaip tariant, V.R. yra linkęs apmąstyti ne tik faktines, bet ir tikėtinas mūsų gyvenimo aplinkybes, ne tik registruoja faktus, bet yra nusiteikęs ,,apžaisti“ tokius faktus, mintimis užbėgdamas jiems į priekį, parodydamas galimas mūsų žioplumo ir neatsakingumo pasekmes. Iš tiesų, V.R. užsikrauna sunkią postkatastrofisto naštą, dažnai garsiai pranešdamas apie galimus likimo pavojus ir tokiu būdu, regis, siekdamas ugdyti žmogaus valios parengtį. Kita vertus, Radžvilo atvejis prikišamai parodo, jog kartais svarbu ne tik tai, kas pasakoma, bet ir tai, kas pasakė. Nesunku pastebėti, jog kai kurios šio žmogaus įžvalgos, savanaudiškai adaptuotos ir neprašytų geradarių išplėtotos sisteminiu pavidalu, tampa tragikomiška pirminės intencijos karikatūra. Radžvilas, kaip atrodo, išties nesiduoda ,,sisteminamas“ iš principo, tačiau likimo ironija ta, jog kažkada kaip tik jo pavėjui pasakyti žodžiai šiandien yra varijuojami kaip neva labai išmintingos, subalansuotos ,,teorijos“ pagrindiniai raktažodžiai, skelbiantys, kad šalia valstybininkų kaip tokių pariteto pagrindais egzistuoja pilietininkai, kurie veidrodiniu pavidalu, t.y. su inversija, kitaip tariant, atvirkštine tvarka kartoja pirmųjų raiškos aplinkybes ir atributiką (žodį teorija rašau kabutėse, nes čia vis tik kalbame ne apie įrodinėjimo seką, bet apie bandymus įkyraus pakartojimo būdu įpiršti tam tikrus užkeikimus). Taip sustatoma lygybės lygtis, kuri tarsi neutralizuoja prieštaras, pašalina problemos įtampą, bando primesti nuomonę apie tokios problemos menkavertiškumą, išpūstumą. Neva yra taip, jog šachmatų lentoje baltąsias figūras paprasčiausiai atkartoja juodosios (o juodąsias baltosios) iš priešingos veidrodinės simetrijos pusės, taigi – leidžiama taip suprasti - tik puoselėdamas kažkokią neutrum sąmonę galėsi peržengti šio mechaninio žaidimo be pabaigos ribas; prisiminkime daug kartų girdėtus aiškinimus apie tai, jog tiek valstybininkai, tiek pilietininkai disponuoja savais spaudos organais, yra globojami nuosavų oligarchų, turi savus vadeivas ir t. t., ir pan. Vis tik, kaip atrodo bent man, simetrijos idėja čia yra panaudojama ne pagal paskirtį, bet siekiant užtušuoti reikalo esmę. Kaip atrodo, balanso vaizdinys čia yra forsuojamas kaip tik siekiant nuslėpti gyvenimiškų pozicijų milžinišką disproporciją, bandant uždengti išryškėjusią visuomenėje šiurpią asimetriją.
Visų pirma krinta į akis tai, jog ,,valstybininkai“ negali būti paprasčiausiai gretinami su ,,pilietininkais“ jau vien dėl to, jog pirmasis kabutėse pažymėtas žodis yra verbalinis fantomas. Šiame naujienų portale jau yra tekę kalbėti apie tai, jog žodis ,,valstybininkas“ yra rusiško žodžio ,,gosudarstvennik“ kalkė net labiau komplikuota nei įprasta reikšme. Šis rusų kalbos žodis neturi atitikmenų kitose kalbose (dažniausiai net nėra verčiamas į ES kalbas, bet užrašomas lotyniškais rašmenimis) dėl to, jog yra neatskiriamai suaugęs su rusiško mentaliteto refleksais, išsako šios tautos išskirtinį likimą ir preferencijas. Todėl kai kurių mūsų politikų bandymas kukliai pasivadinti valstybininkais, drauge tikintis nuolankios tautiečių pagarbos, iš pat pradžių provokavo groteskiškus nesusipratimus. Didele sėkme ir pasididžiavimo vertu dalyku laikyčiau tą faktą, jog mūsų žmonės iš karto ir be didesnių paaiškinimų tokį įvardijimą (ar kažkieno įsivardijimą) atpažino su kraštutine ironija ir neslepiama pajuoka. Kitas momentas, jog, traktuojant šį žodį rusų pavyzdžiu labai rimtai, minėtoji valstybininkų/pilietininkų paralelė neįmanoma iš principo, nes pilietininko galimybė tokiu atveju yra neigiama nuo pat pradžių ir iš esmės. Galimas daiktas, būtų galima gretinti šiuos žodžius siaurame kontekste kaip tam tikras nuorodas į skirtingus resursus, t. y. pastaruoju metu įgytomis reikšmėmis, tačiau taip suprantant šių žodžių intencijas, kaip pamatysime toliau, kraštutiniu būdu yra manifestuojama būtent asimetrijos idėja, ginčijama balanso galimybė iš principo.
Jeigu parlamentinės komisijos išvadas traktuosime pakankamai rimtai, tai daugiau ar mažiau pagrįstai galėsime teigti, jog vadinamieji ,,valstybininkai“ disponuoja milžiniškais galios ir įtakos resursais, kontroliuojamais tarpininkų virtine, užsibaigiančia kažkur Kremliaus žvaigždės iškyšulyje. Šiame kontekste ,,pilietininku“ , žinoma, pavadinsime žmogų, kuris bandys aktualizuoti tą galią, kurią teikia pilietinis sąmoningumas, tautinis susipratimas, orumo savivokos puoselėjimas. Galbūt tokie galios resursai kiekybiškai gali būti gretinami ir pamatuojami, tačiau, nesunku pastebėti, tokių resursų pagrindas kokybiškai yra skirtingas, nesulyginimas. Taigi ir čia gretinimas yra labai komplikuotas reikalas.
