Rusijos politologas Aleksandras Sytinas, daugelį metų dirbęs Kremliaus kuruojamame institute, ir puikiai žinantis visą vidaus virtuvę, tv3.lt skaitytojams pristato dabartinio prezidento Vladimiro Putino iškilimo ir įsitvirtinimo vienos iš galingiausių pasaulio valstybių valdžioje istoriją.
Pirmąją teksto dalį, apie netikėtą „vaikėzo iš Peterburgo pavarčių“ atsiradimą valdžioje, galite skaityti paspaudę čia.
Antrąją dalį, apie KGB auklėtino įsitvirtinimą valdžioje ir kaip prie to prisidėjo „dvasingų patriotų elektoratas“ skaitykite čia.
Tai, kas vyko vėliau (po V. Putino patekimo į valdžią, – red. past.), pasirodė esą visiškai nesudėtingų viešųjų ryšių technologijų išdava. Istorikai, užsiimantys Vidurinių amžių tyrinėjimu, apie tos epochos žmones kalba kaip apie „amžinai tylinčią daugumą“. Tokia amžinos tylos, tik mažuma, buvo paversta Rusijos kūrybinė klasė. Žmonės, išsakę šio socialinio sluoksnio požiūrį, tapo laikomi „nacionaliniais išdavikais“, o interneto portalai ir žiniasklaida buvo blokuojami ir uždarinėjami. Tie, kurie išsakė sveiką, ar netgi provakarietišką poziciją – buvo atleidžiami iš darbo be kokios nors perspektyvos kur nors įsidarbinti. Kas galėjo – išvažiavo, tie, kas pasiliko, buvo pasmerkti tylai. Vietoje kūrybinės klasės bujojo dosniai finansuojama stačiatikių religinė ir ugninga patriotinė propaganda. Šis propagandinis puolimas palaipsniui vystėsi „pobedobesije“ fone 2005 ir 2015 metais (rus. Pergalės velniava, žodžių junginys pažymintis propagandinį, dažnai perdėtai pompastišką, tautos pergalės Antrajame pasauliniame kare garbinimą, – red. past.), kuomet buvo švenčiamos atitinkamai 60-osios ir 70-osios 1945-ųjų pergalės metinės.
Apskaičiavimas pasirodė esąs tikslus
Remiantis Vakarų demokratijos kanonų požiūriu, faktiškai paneigiantis visuomenės struktūroje kokybiškumo kriterijus, demonstratyvus masinis palaikymas V. Putinui suteikė daugiau legitimumo, taip reikalingo jo režimui stiprėjančios diktatūros sąlygomis ir toli gražu ne nenuginčijamo jo trečiojo prezidentavimo laikotarpio teisėtumo, po techninės „medvedeviškos“ pertraukos paskelbtos pirmąją, ir dar prailgintos iki 7 metų.
Šalies viduje nusistovėjo liumpeniška informacijos ir dvasingumo diktatūra. Viskas, nuo humoristinių iki informacinių-analitinių programų ir siužetų, buvo iki tam tikrų ribų suprimityvinta, suvulgarinta, žodžiu, pritaikyta prie jų gyvuliško lygio. Naujųjų laikų herojumi pamažu tapo primityvus, dažniausiai geriantis, tačiau nenusileidžiantis iki visiško dugno, buvęs arba atsargos struktūrų pareigūnas, mylintis tėvynę, teisingumą, vaikus, paprastas šeimynines vertybes. Liaudžiai buvo įteigta, nuo jos buvo nuimta nepilnavertiškumo našta susijusi su skurdu – svarbiausia ne gerbūvis ir materialinių vertybių įsigijimas, o pasiaukojanti tarnystė tėvynei. Tuo pat metu buvo išvystyta Vakarų visuomenės kritika. Labiausiai kliuvo jos „nedvasingumas“, tolerancija ir multikultūralizmas.
Rusas liumpenas yra itin agresyvus bei įžeidus. Tos savybės visiškai atitiko rusų „liumpeną-prezidentą“. Bet koks nurodymas laikytis kokių nors elgesio ir moralės normų, skiriančių laukinį nuo civilizuoto žmogaus, pavyzdžiui, būtinybės dergtis visur kur papuolė nuo būtinybės laikytis tarptautinių normų ir susitarimų, yra priimamas kaip jo gyvenimo nuostatų įžeidimas, „kišimasis į vidinius reikalus“, veržimasis „užkardyti savito kelio paieškas“, ir reikalaujantis agresyvaus atsako, dažnai įgaunančio kriminalinės isterijos formą.
A. Sytinas apie rinkėjusInfographic
Amžinoji rusų dvasingumo mįslė
Kitas charakteringas braižas – praktiškai pirmykštė ksenofobija, sukelianti kraštutinį skirstymą į „savus“ ir „svetimus“. Čia mes taip pat matome socialines-psichologines paraleles ir su „Piterio pavarčių įstatymais“, miesto gatvės padugnių, taipogi dalies kaimo gyventojų, gyvenimo standartais. Ši ksenofobija išprovokavo isteriškos neapykantos pliūpsnius viskam, kieno gyvenimo būdo nuostatos bent kiek skyrėsi nuo rusiškojo. Papildomai pasiremiant anksčiau nurodytais liaudies psichologijos bruožais ši savybė skiriasi ypatingu tvarumu. „Tėvynės didybė“ priimama kaip asmeninis pasiekimas, suteikiantis rusų žmogui prisilietimo prie kažko svarbaus iliuziją, kad „gyvenimas turi prasmę ir nugyventa ne veltui“.
Pats, kartu su savo „verslo“ kolegomis ir spec. tarnybų draugais, būdamas iš šios socialinės terpės, V. Putinas be sunkumų nuspėjo „amžiną rusų dvasingumo mįslę“ ir pasinaudojo paslaugiomis žiniasklaidos priemonėmis bei kišeniniais ekspertais savo viešųjų ryšių projekto kūrimui.
Išplėsta iki caro laikų mitologija
Vietoje gerokai susikompromitavusios subyrėjusios Sovietų Sąjungos, iš kurios liko tik „pasididžiavimas pergale“, buvo pastatyta Rusijos imperija, tariamai kritusi dėl Vakarų ir žydų intrigų. Vietoje paveldima teise paremto elito ir aristokratijos, valdžią Rusijos spec. tarnybų vadai rezervavo sau patiems. Pasinaudoję tuo, kad Rusijos imperijos istorija nėra žinoma nei jiems patiems, nei tuo labiau liaudžiai, jiems atsivėrė plačiausi keliai mitologizavimui, anksčiau apsiribojusiam tik „pergalės prieš fašizmą“ istorija ir „ruso kareivio įvykdytu pusės pasaulio išlaisvinimu nuo rudojo maro“.
Pradėtas „stumti“ pats primityviausias „rusų pavasario“ nacionalizmas, kalbos apie „suskaldytą tautą ir jo dvasines vertybes“, „rusų pasaulį“ ir t.t. Vakarų bendruomenė padarė didžiulę klaidą, priėmusi tai, kas vyksta, geriausiu atveju kaip „laisvos valios išraišką“, blogiausiu – kaip tam tikrą savitumą. Tačiau savitumas ir laisvos valios išraiška yra leidžiamos civilizuotose tautose. Rusijoje, kur apie 80 proc. liaudies yra visiški laukiniai, valdomi mafijinių struktūrų ir branduolinį ginklą, nors ir nedidelio potencialo, prižiūrinčių diktatorių, tokia saviraiška yra itin pavojinga. Prie šių civilizuotai visuomenei pavojingų asmenų reiktų pridėti praktiškai tokius pat laukinius, kurie materialinės gerovės labui gyvena už Rusijos ribų, tačiau tuo pačiu išsaugoja savo identitetą, požiūrių sistemą ir gyvenimo būdą.
Baimės virto paranoja
Tačiau tokio pobūdžio socialinės paradigmos pasirinkimas negali likti nenubaustas. Vieną sykį priėmus panašius žaidimo principus ir taisyklės, pakeisti jų jau nebeįmanoma. Sukūrę aplink save asmeninę informacinę erdvę V. Putinas ir jo aplinka nustojo skirti viešųjų ryšių realybę nuo tikrovės. Tuo pat metu rusų nacionalinis išdidumas ir didybė virto tiesiogiai susiję su išorine ekspansija bei agresija. Sočio olimpinės žaidynės tik suerzino imperines ambicijas ir atvėrė patriotinio tvaiko epochą, kurioje galutinai paskendo šaltas protas, realybės pojūtis, o su jais ir savisaugos instinktai.
Duginų, rešetnikovų, guzenkovų, zatulinų ekspertiniai balsai vienu tembru apgiedojo ir garantavo užsienio politikos kurso teisingumą, pasakojo, kad visi aplink tik ir laukia, kol juos išgelbės nuo nežinia ko visagalė Kremliaus valdžia. Maidano ir NATO plėtros į rytus baimė padarė tai, ką skaitytojas jau puikiai žino.
Užsitęsęs korumpuotų spec. tarnybų atstovų viešpatavimas prieš liumpenizuotą tautą privedė prie visos nacijos paranojos. Rusams nuolat rodosi, kad aplinkinės šalys gviešiasi jų teritorijų ir gamtos turtų, šalies viduje įsikasę priešai, o NATO plėtra savo tikslu laiko Rusijos okupaciją iki pat Vladivostoko ir Magadano. O svarbiausia – grasina sunaikinti ruso identitetą ir dvasingumą! Bendra liumpeno ir KGB valdžios simbiozė pavertė Rusiją stabiliai pavojingu kaimynu ir itin nepatikimu partneriu.
