Viena iš blogybių Lietuvos valstybės santvarkoje yra rinkimų sąranga. Ypač balsavimas partijų sąrašais ir garsinimasis oligarchų pinigais. Jau daugybę kartų apie tai buvo kalbėta, rašyta, tikrintasi apklausomis, parodžiusiomis, kad vos ne trys ketvirtadaliai visuomenės tokiai sąrangai nepritaria ir reikalauja ją keisti.
„Labai daug į apklausas atsiliepiančiųjų piktinasi partijų gausa ir būtinybe balsuoti už partijų sąrašus, laikydami tai neteisinga ir atstovavimo neužtikrinančia sąranga. Tai patvirtina ir kiekybiniai tyrimai: anot „Vilmorus“ apklausos, beveik 72 proc. Lietuvos gyventojų pritartų, kad būtų panaikintas balsavimas už partijų sąrašus ir visi Seimo nariai būtų renkami tik vienmandatėse apygardose“ – rašoma praėjusių metų pabaigoje Vilniuje išleistoje studijoje apie Lietuvos valstybės politinį vystymąsi ir padėtį („Lietuvos tauta – būklė ir raidos perspektyvos“, 66 p.). Šį klausimą daug autorių, tarp jų ir aš, zulina nuo nepriklausomybės pradžios. Tačiau be pasekmių: Seime kaip tik per tuos sąrašus įsitvirtinusioms partijoms tai nereiškia nieko. Jos jau pradėjo ruoštis spalio pradžioje įvyksiantiems naujo Seimo rinkimams ir vadovai uoliai sudarinėja sąrašus, aišku, pirmaisiais įrašydami save. Taip pat kaip ir anksčiau, nepaisant, ką visuomenė besakytų ir ką kuri nors studija rastų. Tokie balsai partijoms – niekai.
Mažai rūpi joms ir darbas Seime. Po visų didžiųjų valstybinių švenčių Seimo narius kviesdamas į darbą, pirmininkas Viktoras Muntianas suminėjo jų gal net tuziną – skubių, anksčiau neatliktų, užsitęsusių. Tačiau dešinieji Seimo nariai, užsimanę nuversti kairįjį premjerą Gediminą Kirkilą, surinko pakankamai parašų nepasitikėjimo klausimui kelti ir reikalauja jį spręsti pirmiausia. O premjero šalininkai, dėl to ant dešiniųjų įpykę, suskato tokiu pačiu būdu tuojau iš pareigų pašalinti Seimo pirmininko pavaduotoją Andrių Kubilių. Taigi kuriam laikui Seimui užsiėmimo užteks ir be įstatymų ruošimo. O per tą laiką gali pribręsti jau kurpiamas žymiai stambesnis užmojis. Kėsinamasi net į Prezidento kėdę.
Rolandas Paksas buvo pašalintas iš prezidento pareigų už Lietuvos pilietybės suteikimą Lietuvoje gyvenančiam rusui verslininkui Jurijui Borisovui, neva taip atsilygindamas už paaukotą milijoną litų rinkimų išlaidoms apmokėti. Turbūt jau visa Lietuva žino apie šiomis dienomis spaudoje garsinamus įtarimus apie tokį pat Prezidento Valdo Adamkaus „nusikaltimą“. Jurga Tvaskienė „Lietuvos žiniose“ paskelbė straipsnį, - jį pakartojo „DELFI“ ir „Bernardinai.lt“ tinklapiai, - kuriame ryškinamas, beje, dar neįrodytas ir Prezidento paneigtas, įtarimas, kad jau Lietuvoje pagarsėjęs ir visiems žinomu politiku tapęs vamzdžių suvirintojas rusas Viktoras Uspaskichas per savo įmonių darbininkus paaukojo 400 000 litų Adamkaus rinkimų skoloms apmokėti, o už tai atsilygindamas Prezidentas suteikė Lietuvos pilietybę Maskvoje gyvenančiam, tačiau į Uspaskicho įmonių darbininkus įrašytam, rusui Mansurui Sadekovui. Kartu su straipsniu paskelbtas ir aukotojų sąrašas, kuriame 72 mažiausius atlyginimus gaunantys Uspaskicho įmonių darbininkai, aukodami nuo vieno iki dešimties tūkstančių litų, tuos 400 000 litų sudėjo. Straipsnis jau rado atgarsį Seime. Prasidėjo kalbos apie šių Jurgos Tvaskienės paskelbtų teiginių ištyrimą ir jos kasdien aštrėja, nes Prezidentūroje apie tai – visiška tyla. Tvaskienė jau ir antrą straipsnį paskelbė, reikalaudama jos minimų įtarimų jeigu nepatvirtinimo, tai bent išsklaidymo. Seime apie tai pradėjo kalbėti paksistai, kai kurie dešinieji, centristai ir liberalai, o VSD skandalą tyrusio Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkas Algimantas Matulevičius, - beje, jau irgi reikalaujama jį iš šių pareigų pašalinti, - su kai kuriais komiteto nariais svarsto šio tyrimo galimybes. „Tvarkiečių“ frakcijos Seime pirmininkas Valentinas Mazuronis ruošia kreipimąsį į Konstitucinį Teismą. Jie visi laukia ir Prezidento Valdo Adamkaus pasisakymo. „Prezidentūra galėtų pateikti paaiškinimus; kiekvienas nepaaiškintas dalykas sukuria daugiau spėlionių negu reikia“ - samprotauja Rolando Pakso apkaltos komitetui vadovavęs europarlamentaras Aloyzas Sakalas. Prabilo ir Viktoras Uspaskichas, svaidydamas kaltinimus į visas puses ir pranašaudamas Adamkaus atsistatydinimą, - jeigu įsižiebs skandalas, - tačiau skrupulingai nutylėdamas apie piniginę paramą.
Štai kokia bėda dar gali ateiti į Seimą. O jeigu taip įvyktų, tai, kaip Pakso apkaltos pavyzdys rodo, ši Lietuvos įstatymų leidėjų vyriausioji įstaiga būtų užimta iki savo kadencijos pabaigos. Kur tada Muntiano minimi būtini darbai? Ir šioje vietoje man vėl kyla daug kartų anksčiau pakaušį dirginęs klausimas: ar dabar tokių užsiėmimų Lietuvos Seimui reikia? Premjerui iki kadencijos pabaigos liko tik apie pusę metų ir kiek „pakenkti“ Lietuvai gali Andrius Kubilius, taip pat tik pusmetį likdamas savo dabartinėse pareigose. O dėl Prezidento „nusikaltimo“, jeigu ir įrodyto, priimant iš Uspaskicho kelis šimtus tūkstančių litų rinkimų skoloms apmokėti ir suteikiant kad ir Lietuvai nereikalingam rusui pilietybę, ar kas nors ypatingo Lietuvoje sugriuvo? Jau kartą apsijuokėm prieš pasaulį dėl tokio „nusikaltimo“ iš pareigų pašalindami Prezidentą Paksą, tai gal vieno šio kvailo žaidimo ir užtektų? Adamkus yra padaręs stambesnių klaidų, ypač pastaraisiais prezidentavimo metais. Jeigu jau jas praleidome prisimerkę, tai kažin ar apsimoka kabintis dėl šio, sakyčiau, palyginti ne taip jau didelio dalyko. Kai, kaip jau pirmininkas Muntianas minėjo, Seimas turi rimtesnių reikalų ir darbų. Ar negeriau būtų kabintis už jų?
Tačiau vargu ar taip bus. Seime dabar esančių partijų pirminis taikinys – jas atgal į Seimą galintys grąžinti rinkimai. Sudaryti jau ir sąrašai. Ar čia nenusimato auksinė proga sąrašų vedliams ir kitiems pirmūnams, vieniems prezidentą verčiant iš kojų, o kitiems jį ginant, pasidaryti herojais, taip primedžioti sąrašui daugiau balsų, taigi ir prailginti į Seimą patenkančių eilę. Čia bręsta jau grynai politinis žaidimas, tačiau, visiškai nereikalingas ir gana liūdnokas. Ar nebūtų galima jo išvengti?
Teigčiau, kad galima. Pirma – jeigu partijos išgirstų, paisytų visuomenės balso ir tokių juokų nekrėstų, ir antra - jeigu tvirtą žodį tartų į beprasmį žaidimą tarpusavy besivaidijančių partijų tempiamas Prezidentas, tikroviškai atsakydamas į šį vis dėlto opų klausimą. Pasiteisinimas, kad tuo reikalu jis jau yra viską pasakęs, ant šios ugnies gali tik daugiau žibalo užpilti, nes Tvaskienės skelbiami įtarimai piešia visiškai kitokį paveikslą, negu Adamkaus pasisakymo nutapytas. „Aš iš to žmogaus (Viktoro Uspaskicho) negavau ne cento“ – prisimena visuomenė Adamkaus teiginį, o Tvaskienė bando įrodyti, kad rinkimų skoloms apmokėti Adamkus iš „to žmogaus“ gavo net 400 000 litų ir už tai atsilygino Lietuvos pilietybės suteikimu jo pasiūlytam Rusijos piliečiui. Rolandas Paksas už panašų į Tuskienės piešiamą Adamkaus paveikslą iš prezidento pareigų buvo pašalintas. Ar Adamkui į tokį pat priekaištą įtikinančiai neatsiliepus, jam tokio paties sprendimo reikalaujantieji neturi pagrindo? Taigi vėl kažkokia makalynė, kaip ir per visus iki šiol buvusius rinkimus. Ir jos priežastis - tik nevykusi rinkimų sąranga, paremta pinigais, tiksliau – turtingųjų, oligarchų pinigais, renkant prezidentą, ir partijų sąrašais, renkant Seimą ir savivaldybų tarybas. Ir ši ydinga tvarka kasmet vis labiau ryškėja, iššaukdama vis garsesnį piliečių atsiliepimą. Tad ar nereikia ko nors daryti? Ar partijoms nereikia išgirsti ir visuomenės balso? Negi partijų rinkiminių sąrašų atsisakymo reikalaujantys trys jos ketvirtadaliai - tik šuns dienoms? „Niekas nesikeis, kol į Seimą nebus renkami asmenybės ir ne pagal sąrašus, o pagal konkretų asmenį ir jo nuopelnus“ – teigia vienas „DELFI“ skaitytojas, atsiliepdamas į Seimo narių bruzdesį prieš premjerą. Todėl ar nepribrendęs, tiksliau – net perbrendęs, laikas Seimui nustoti užsiiminėti tarpusaviu partiniu erzeliu, bet imtis rimto darbo ir Lietuvos piliečiams.
