Vladimiras Putinas Rusijos prezidentu bus iki gyvos galvos. Tuo niekas ir neabejojo. V. Putino prezidentavimas iki gyvos galvos – vienintelis strateginis verslo projektas, kurį įgyvendina Kremlius. Įgyvendinti Rusijoje kokių nors kitų strateginių verslo projektų, matyt, neįmanoma.
Klausimas, kaip baigsis V. Putino viso gyvenimo prezidentavimas: kaip Franciscui Francui ar kaip Benitui Mussolini? Ir kas bus su Rusija, kada laikas ateis į pabaigą?
Norėčiau atkreipti dėmesį į kelias nemalonias aplinkybes.
Pirmoji. XVIII–XX amžiuje šalies modernizavimo klausimas buvo jos išlikimo klausimas. Tos Azijos šalys, kurios pradėjo modernizaciją, kaip Rusija valdant Petrui I arba Japonija Meidzi epochoje, netapo Vakarų kolonijomis. Tos, kurios to nepradėjo, virto kolonijomis arba įtakos sferomis.
Tai buvo būdinga ir Europai. Lenkija, kuri nesugebėjo modernizuotis, buvo padalyta. Prūsija, kuri buvo Europos centre geografiškai ne mažiau pažeidžiamoje padėtyje, buvo modernizuota ir tapo Vokietijos imperija.
Šiuo metu modernizavimo klausimas nėra išlikimo klausimas. Šiomis sąlygomis atsilikusių šalių valdovams, suinteresuotiems maksimaliai padidinti asmeninę valdžią, modernizavimas nenaudingas. Priešingai, naudingas visos šalies liumpenizavimas ir intelektualinio bei verslo elito, gebančio spręsti nepriklausomai nuo valdžios, sunaikinimas.
Antra. Rusija priklauso žaliavinėms šalims. Tai šalys, kurios eksportuoja žaliavas ir importuoja visa kita. Tokių šalių valdžios nesuinteresuotos sukurti nuo jų nepriklausomą verslininkų sluoksnį, kuris pareikalaus politinio atstovavimo. Priešingai, jos suinteresuotos maksimaliu smegenų nutekėjimu iš šalies.
Trečia. Elitas neturi realistinio idealo, kuriuo būtų galima siekti. Tokių idealų turėjo, tarkime, Petras I arba Mustafa Kemalas Atatürkas – „padarysime kaip Vakaruose“. Šiuo metu šūkis „Padarysime kaip Vakaruose“ – beprasmis.
Statyti visuotinos biurokratijos valstybę – juokinga, statyti visuotinos gerovės valstybę ir Rusijos liumpenams žadėti tiek, kiek turi Londono pogromininkai, neįgyvendinama. O visuotinė rinkimų teisė, kuri, tiesą sakant, net ir Europoje pasibaigia visuotina biurokratija ir didėjančia liumpenizacija, neturtingos šalies sąlygomis „tuojau pat atveda prie tironijos, vos tik masė suranda sau vedlį“ (tai ne aš, tai Diodoras, kuris per du tūkstantmečius nė kiek nepaseno).
Ketvirta. Visuotinės rinkimų teisės doktrina dirba V. Putino naudai. Pagrindinis postulatas, kuriuo vadovaujasi mūsų demokratinė opozicija, juokingas ir prieštaringas. Mums aiškina, kad „liaudžiai apkvailino galvą“, ir jeigu ne „zombinimo“ dėžės (t. y. televizoriai), liaudis už V. Putiną nebalsuotų.
Kvailystė. Tai buvo galima tvirtinti prieš penkerius–dešimt metų, tačiau ne dabar, kada internetu gali naudotis iki 60 mln. Rusijos rinkėjų. Kiekvienas Rusijos liumpenas turi galimybę sužinoti apie valdžią viską, ką nori. Jeigu jis vietoj to žiūri „zombinimo“ dėžę – ką gi, tai jo pasirinkimas.
Penkta. V. Putino tipo valdovas vargu ar išsaugotų Rusiją. XIX amžiuje ji prarastų savo pakraščių teritorijas Švedijos, Japonijos, Turkijos naudai, o likusioje teritorijoje įvyktų perversmas ar maištas. Tačiau visuotinos biurokratijos ir branduolinio ginklo amžiuje šis principas neveikia.
Šešta. Europa draugaus su bet kokiu Putinu. Jo režimas nesukuria nemalonumų niekam, išskyrus Rusijai, ir tai Europą tenkina. Tai nebūtų blogai, jeigu Europa, pasirengusi aistringai bučiuotis su visais gaddafiais, neskleistų fariziejiškų kalbų apie „žmogaus teises“. Tai visai racionali bailio elgsena – taikytis su tuo, kad komunalinio buto kaimynas geria degtinę ir nelįsti prie jo, jog šis neduotų į snukį. Tik nereikia tada apsiskelbti kompromisų nežinančiu kovotoju už žmogaus teises.
Septinta. Šiomis sąlygomis V. Putinas yra stipriausia figūra tarp Europos politikų. Jis pavertė Rusiją savo tėvonija, išvalė politinį lauką, visus apkvailino. Ne schroederiams ir sarkozy rungtis su Visos Naftos prezidentu. Kitas reikalas – strateginiai tokios sėkmės padariniai: V. Putinas viešpatauja visoje Rusijoje, o ta Rusija trauksis kaip šagrenė.
Taigi, kas toliau? Toliau bus štai kas. Yra kelios Azijos valstybės. Pirmiausia Kinija, kurios elitas nesivadovauja afrikietiška idėja „padarykime kaip Vakaruose“, arba arabų idėja „jie turtingesni už mus, todėl yra niekšai“. Tas elitas vadovaujasi paprastu principu: „Padarykime kaip Vakaruose jų žydėjimo laikotarpiu. Tai yra laisvoji rinka plius stipri valstybė“.
Ekonominė tų šalių galia galiausiai pakeis egzistuojančią biurokratinę pasaulio tvarką, o būtinybė kelti liaudies gyvenimo lygį (tai protingoms autokratijoms būdinga labiau nei demokratijoms) anksčiau ar vėliau leis joms vykdyti ekonominę, politinę ir karinę ekspansiją.
Egzistuojanti pasaulio tvarka žlugs, tad pasaulis grįš – aišku, kokia nors kita forma – prie XIX amžiaus padėties, kada silpnosios valstybės nebeišlikdavo. Rusija praras dalį teritorijų – de facto ir galbūt de jure. Tačiau tai taps postūmiu, dėl kurio žlugs režimas ir elitas suvoks naują politinę paradigmą: „Nori išgyventi – daryk kaip Pekinas.“
Atšauk rinkimus, apribok socialines gėrybes, negausink liumpenų, tačiau tuo pat metu užtikrink verslo laisvę, kontroliuok korupciją ir neleisk vienam žmogui paversti šalies savo dvaru.
---
Šis tekstas išspausdintas tinklalapyje www.ej.ru
