Tikriausiai niekas nepagalvos, jog po šių Seimo rinkimų gali padaugėti atvejų, kai politinė partija bus kuriama žmogaus profesinės priklausomybės pagrindu. A. Valinskui galbūt daug kas ilgai pavydės sėkmės, tačiau neįtikėtina, jog kituose arba dar kituose rinkimuose į lyderius gretintųsi, pavyzdžiui, mokytojai, geležinkelio tarnautojai ar kapinių prižiūrėtojai, suformavę atskirus rinkiminius sąrašus. Žinoma, galima sakyti, jog kreipinys „žvaigždūnas“ nurodo ne tiek profesiją, kiek statusą, arba profesiją nurodo kažkokiu aplinkiniu būdu, tačiau vis tik sunku paneigti, kad viešųjų renginių režisieriai, aktoriai, scenaristai priklauso iš esmės tai pačiai artistų gildijai, drauge su savo antrosiomis pusėmis yra profesijos bičiuliai.
Savo ruožtu tokia išskirtinai vienos profesijos, pavadinkime ją šįkart televizininkų vardu, politinė sėkmė atkreipia dėmesį dar ir kitu aspektu, o būtent kaip ekrano kultūros (taip kartais nusakoma postmodernistinė visuomenė) plėtotės kraštutinė, faktiškai jau karikatūrinio pobūdžio manifestacija. Įsivaizduoju, jog simuliakro teorijos kūrėjai, sužinoję apie tokį nutikimą, veržtųsi į įvykio vietą, t. y. pas mus, iš viso pasaulio kaip į savąją meką, siekdami karštomis akimis išvysti teorinių lūkesčių išsipildymą su perviršiu. Personažas pakeičia herojų, atvaizdas pradeda formuoti originalą, nutolusią realybę pavaduoja realybės sutirštintos imitacijos. Kita vertus, esu įsitikinęs, jog Valinsko partijos įsteigimas ir staigi sėkmė nėra kokios nors ,,Maximos“ plano išsaugoti esamą padėtį realizacija (tokiu atveju nepadoru būtų net prasitarti apie šią partiją, liktų tik galimybė tyliai bjaurėtis); šis atvejis, regis, taip ar kitaip liudija apie giluminius mentaliteto pokyčius, išryškėjusias kultūros prieštaras.
Visi gerai žinome, kokią didelę reikšmę politiko karjerai turi įvaizdis, viešųjų ryšių technologijos, TV ir televizininkų dėmesys. Tačiau aptariamu atveju susiduriame su radikalia metamorfoze, su tokiu kūlversčiu, kai politinei sėkmei užtikrinti reikalingos priemonės tampa paties politinio vyksmo subjektu. Ar tai nėra savotiškas priemonių sukilimas prieš tikslą, tarkime, mašinų karas prieš žmogų?
Kaip atrodo, simuliuojama tikrovė taip pat pasižymi savotiška logika, simuliakras yra savaip „racionalus“, pasiduodantis dešifravimo stichijai. Štai, žinome, jog bet koks judesys realybėje reikalauja didesnių ar mažesnių pastangų, kai tuo metu susitapatinus su muilo operų personažais arba lengvabūdiškai įsisvajojus galima praskrieti milžinišku greičiu visai be vargo. Kyla įspūdis, jog labai panašiai mūsų rinkėjai rinkosi Valinsko partiją, puoselėdami ultraradikalius lūkesčius, tačiau bijodami dar kartą kažkam realiai įsipareigoti. Valinsko partijos pasirinkimas, taip sakant, yra didelės dalies piliečių sprendimas esamai politinei sistemai įteikti visai ne auksinį svogūną.
Gali būti ir taip, jog rinkėjai pageidauja, kad pats Valinskas savo politine raiška, taip sakant, įkūnytų tokį svogūną, suvaidintų Čipolino, tegul jau praplikusio ir nepadoriai praturtėjusio, vaidmenį. Labai tikėtina, jog kaip tik Valinsko personažai užkabina tuos pasąmoninius procesus, kuriuose užgimsta tikėjimas, jog šįkart bus galima nueiti visą kelią, be to, nueiti be didesnių nuostolių, taip kaip scenoje. Ne visi protesto balsai buvo investuoti į A. Kubilių, nes šio politiko įvaizdis kažkam vis dar kelia abejonių dėl jojo pasiryžimo eiti iki galo, labiausiai radikaliu būdu keičiant esamą padėtį; tarkime, baiminamasi, jog Kubilius užstrigs realybės prieštarose. Gali būti, jog iš tiesų Kubilius, lyginant su Valinsku, yra realistas. Kita vertus, tai nereiškia, jog Valinskas, lyginant su Kubiliumi, yra idealistas.
Valinskas net ir šiandien kol kas labiau yra viešojo spektaklio režisierius nei politinės partijos vairininkas, nors šios būsenos, galimas daiktas, iš principo nėra griežtai atskiriamos. Tai savo ruožtu leidžia užsimezgusioje intrigoje daug ką paaiškinti ... estetikos terminais. Regis, yra taip, jog pastarojo priešprieša R. Paksui didele dalimi yra apspręsta nesutarimų, tarkime skonio klausimais, alergijos fakto „Tvarkos ir teisingumo“ puoselėjamai estetikai. Čia bandau įsivaizduoti galimo pasipiktinimo diapazoną, prisimenant, jog paksistų ereliai, pilotai, kitos saviidentifikacijos figūros yra ne šiaip neskoningumo testas, bet sunkiasvorio kičo pavyzdžiai. Gali būti, jog tam tikru momentu „dviratininkų“ politinė satyra buvo veiksminga priemonė, siekiant atsispirti prislegiančiam tokio kičo srautui. Iš kitos pusės, Valinskas, regis, yra vienas iš tų, kurie padėjo Lietuvoje įsitvirtinti šiurkščios bravūros ir tyčiojimosi estetikai, nežiūrint to, jog daug kuriamų laidų buvo stilingos, įtaigios, su subtiliai niuansuotomis mizanscenomis. Bjauriausia tai, jog tokio tipo estetika kaip kažkoks užkratas (kartais tai iš tiesų primena sprogusio Černobilio poveikį) daro didelę įtaką mūsų piliečių jauniausiajai kartai. Kas yra buvęs eilinėje lietuviškoje bendrojo lavinimo mokykloje, paliudys, jog čia laksto šimtai valinskų, aršiai besityčiojančių vienas iš kito, neretai humoro jausmą paremiančių fiziniais argumentais. Tačiau galbūt, naujai režisuodamas jau kito formato spektaklį, pats Valinskas pabandys atkeikti Lietuvą?
Kita vertus, kas pamėgins atkeikti Paksą, tebevaidinantį (arba besivaidenantį) nesibaigiančiame seriale apie pilotą? Įprastu atveju aktorius, suvaidinęs Hamletą, Čipoliną ar, pavyzdžiui, kokį kitą personažą, ilsisi, tačiau Paksas, regis, tebevaidina net per sapnus. Išmoktas, mintyse daug kartų repetuotas vaidmuo. Interviu skirtingiems žurnalistams žodis į žodį kartojamas tas pats, mintinai išmoktas tekstas, dovanojamos tos pačios mimikos. Taigi, kas atkeiks Paksą ir užjaus? Kas išgelbės mūsų sielas?
