„Atsižvelgiant į sąlygas, kurios pasirodė nepriimtinos šiuo metu, ir į mūsų grupės kitus svarbius projektus, nusprendėme įšaldyti savo dalyvavimą šioje programoje prieš priimdami formalius įsipareigojimus“, – pranešime spaudai pareiškė PGE vadovas Tomaszas Zadroga. Kad tai neatrodytų kaip demaršas prieš Lietuvą, tame pranešime tvirtinama, kad bendrovė taip pat nutraukė derybas su Rusijos energetikos grupe „Inter RAO“ dėl galimybės lenkams pirkti elektros energiją iš Rusijos Kaliningrado srityje ketinamos statyti Baltijos AE.
PGE išsamiau atsisakymo motyvų neaiškina. Terminas „įšaldyti“ (tarptautinis jo atitikmuo yra „moratoriumas“) dar nereiškia, kad visiškai atsisakoma dalyvauti projekte. Varšuva pasiliko judėjimo laisvę, manydama, kad gali kilti nenumatytų kliūčių pačiai pasistatyti atominę jėgainę ir taip sutaupyti lėšų, jai kelia nerimą ir Europoje kylantis pasipriešinimas atominei energijai.
Ko gero, savos AE statybos planai – pagrindinė atsisakymo priežastis. Lapkričio pabaigoje Prancūzijos naujienų agentūra AFP paskelbė, kad Lenkija jau išsirinkusi vietą pirmosios savo atominės elektrinės statybai. Ji gali būti Zarnovieco, Chočevo arba Gaskų vietovėse, ant Baltijos jūros kranto, į vakarus nuo Gdansko. Tiksli AE statybos vieta bus paskelbta tik po dvejų metų, kai paaiškės statybos darbų konkurso nugalėtojas. Dabar įvardijama preliminari projekto sąmata – apie 30 mlrd. dolerių.
Dėl teisės statyti jėgainę konkuruos trys kompanijos: prancūzų „Areva“ ir EDF, JAV ir Japonijos „General Electric“ bei „Hitachi GE Hitachi“, taip pat Jungtinėse Valstijose esantis Japonijos kompanijos padalinys „Toshiba Westinghouse“. Lenkija tikisi pasistačiusi šią AE sumažinti priklausomybę nuo Rusijos tiekiamų dujų. Be to, ši elektrinė turėtų konkuruoti su Baltijos AE, kuri pradės veikti 2016 m.
Vienoje iš labiausiai tikėtinų statybos vietų Zarnoviece jau yra panašaus statinio užuomazgos. Jo statybos pradėtos 1983 m., bet 1990 m. sustabdytos dėl vietinių gyventojų protestų, nulemtų 1986-aisiais ištikusios Černobylio avarijos.
Iki 2014–2015 m. turėtų būti parengtas techninis projektas, taip pat gauta ekologinės ekspertizės išvada. Pranešimuose neaiškinama, kur bus antroji atominė jėgainė, tačiau manoma, kad elektros energiją iš dviejų AE lenkai gaus 2020 m., abiejų galingumas sudarys apie 6000 megavatų, o statybos kaina – daugiau kaip 35 mlrd. dol.
O ketinimai buvo gražūs…
Kaip matyti, Varšuvos ketinimai per šį dešimtmetį turėti dar dvi branduolines jėgaines šalies šiaurėje taip pat nėra labai konkretūs ir pagrįsti. Juk antai dar 2009-ųjų birželį agentūra PAP pranešė, kad Lenkijoje jau iki šių metų pabaigos bus žinoma, kiek ir kokio galingumo atominių elektrinių bus statoma šalyje, 2010 m. antrąjį pusmetį atitinkama programa turėjo būti pateikta Lenkijos vyriausybei, o 2012 m. – žinomos tikslios atominių elektrinių vietos ir galingumas. Matyt, planus sujaukė pasaulinė ekonominė krizė…
Rusija, dar 2010 m. pateikusi elektros pirkimo pasiūlymą, šio rudens pradžioje užsitikrino, kad lenkai elektros energiją pirks iš Baltijos AE. Rugsėjo 8 d. Krynicoje, pietrytiniame Sudetų krašto kurorte vykusiame XXI ekonomikos forumo apskritajame stale Lenkijos ūkio viceministrė, vyriausybės įgaliotinė atominės energetikos klausimais Hanna Trojanowska pareiškė, kad Lenkija neatsisako elektros energijos, taip pat – ir gautos iš atominių elektrinių, importo iš kitų šalių, bet „tam reikia gerai apskaičiuoti jos kainą, turint galvoje su mūsų kaimynais jau sukurtas struktūras“. Dabar gi interneto leidinys „Wirtualna Polska“ rašo, kad derybos su rusais dėl elektros importo ir kapitalo sudėties net nebuvo pradėtos. O tai, kas nepradėta, nesunku ir nutraukti.
Varšuvos netenkino galingumas?
Atrodė, kad Lietuvos konsultacijos su Lenkija vyksta sėkmingiau. Dar 2008 m. balandį Geopolitinių studijų centro portale Geopolitika.lt rašėme, kad Lietuva dar 2006 m. antroje pusėje, be kitų šalių, kreipėsi ir į Lenkiją ir tų metų lapkritį Varšuva sutiko dalyvauti naujos elektrinės statyboje. Gruodžio mėnesį buvo pasirašytas keturšalis protokolas, pagal kurį Lenkija, Latvija ir Estija gautų po 22 proc. energijos galingumo, o Lietuvai liktų 34 procentai. Bet vėliau Lenkija pareikalavo padidinti vien jos dalį iki 1200 megavatų. Vilnius tarsi ir sutiko su šia sąlyga, tačiau diskusija paskendo Lietuvos rūpesčiuose dėl leidimo pratęsti Ignalinos atominės elektrinės (IAE) darbą iki naujo reaktoriaus statybos pabaigos, dėl strateginio investuotojo paieškų.
Lietuvos URM svetainėje skelbiama, kad 2010 m. gegužės 31 d. Briuselyje vykusio bendro trijų Baltijos šalių ir Lenkijos ministrų bei Europos energetikos komisaro susitikimo metu buvo išreikšta parama Lietuvoje statomos naujos atominės elektrinės projektui ir pripažinta Baltijos šalių energetikos rinkos integracijos į ES energetikos rinką svarba. Susitikimo metu buvo pasirašytas ir bendras trijų Baltijos šalių bei Lenkijos komunikatas, nuspręsta įkurti aukšto lygio atominės energetikos darbo grupę. Tada vieningai buvo pripažinta, kad investuoti į naujus elektros generavimo pajėgumus po IAE uždarymo yra itin svarbu, siekiant sumažinti šalies priklausomybę nuo rusiškų gamtinių dujų importo.
Tiesa, lenkų derybininkai dažnai pareikšdavo, kad VAE projektinis galingumas – iki 1300 megavatų – aiškiai per mažas, kad Varšuva galėtų atsisakyti savo jėgainių statybos planų (2009 m. pabaigoje uždarytos IAE galingumas buvo maždaug dvigubai didesnis). Aplink statomi galingesni reaktoriai: Baltijos AE turės 2300 megavatų, o vien tik Baltarusijos Astravo AE pirmojo reaktoriaus galia bus apie 2000 megavatų. Kitaip sakant, mažesnio galingumo reaktoriuose gaminama elektros energija gali būti brangesnė, be to, dar įskaičiuojami ir jos perdavimo dideliu atstumu veiksniai…
Ir vis dėl to iš principo buvo susitarta, kad Lietuvai priklausys 34 procentai VAE akcijų, strateginiam investuotojui, kuriuo neseniai buvo pasirinkta Japonijos kompanija „Hitachi-GE Nuclear Energy“, – iki 51 proc. Likusias akcijas išsidalytų naujos jėgainės statybų partneriai – Latvija, Estija ir Lenkija. Lietuvos energetikos ministras A.Sekmokas birželį priminė, kad visos šalys yra patvirtinusios savo suinteresuotumą dalyvauti projekte.
Ekonominė ar politinė logika?
Galima svarstyti, ar šis dalyvavimo VAE statyboje įšaldymas yra ekonominis ar politinis sprendimas. Keturšalį susitarimą buvo žadama pasirašyti po rinkimų Lenkijoje 2007-ųjų spalį, tačiau pasirašymas kelis kartus buvo atidedamas, pavyzdžiui, kai dėl politinės krizės į Vilnių negalėjo atvykti premjeras Jaroslawas Kaczynskis. Paskui – ta baisioji katastrofa prie Smolensko… Pernai gruodžio pradžioje Varšuvoje vykusio susitikimo dalyviai – Lenkijos ir Baltijos šalių premjerai D. Tuskas, A.Kubilius, V. Dombrovskis, A. Ansipas deklaravo savo paramą Visagino branduolinės jėgainės statybai. Lenkijos premjeras D. Tuskas sakė, kad Visaginas yra svarbiausias regioninis energetinis projektas.
Tai kai kuriuos politikus ir apžvalgininkus verčia galvoti, kad Varšuva smogė klastingą politinį smūgį ne tik Lietuvai, bet ir kitoms Baltijos šalims. Kiti mano, kad tai atbaidys strateginį investuotoją „Hitachi“ skirti daugiau pinigų, t. y. kompensuoti lenkų dalį, atmuš latvių ir estų norą dalyvauti VAE statyboje, nors Latvijos premjeras V. Dombrovskis užtikrino, kad „Baltijos valstybės gali ir be Lenkijos tęsti naujos elektrinės projektą – kaip trys šalys“.Politologas Raimundas Lopata nusiteikęs ne taip optimistiškai. Apibendrindamas šį Varšuvos sprendimą, jis tvirtina, kad „naujieji Lenkijos lyderiai nemato perspektyvų kartu su Lietuva vykdyti ne tik ekonominių, bet ir politinių ar geostrateginių projektų… Šiame kontekste Lietuvos nesėkmė buvo Smolensko tragedija…“
Bet užsienio reikalų ministras Audronius Ažubalis ragina veltui nešvaistyti laiko, ieškant politinės logikos Varšuvos sprendime. „Pinigai turi polinkį būti objektyvūs“, – mįslingai sakė ministras.
Galbūt jis teisus. Kiekviename kaimynų žingsnyje įžvelgiant politinius, toli siekiančius motyvus, kuriant įvairias „sąmokslo teorijas“, net ir jokių sąsajų neturinčius faktus galima paversti dingstimi kurstyti nesantaiką.
