Net atsiribojant nuo ištyrus kraujo mėginį paaiškėsiančio vairuotojo blaivumo ar neblaivumo, jau dabar penkių J. Radzevičiaus vaikų draugai tikriausiai vadina jų tėvą alkoholiku ir žudiku. Po praėjusį penktadienį įvykusios avarijos kone visi „paprasti“ žmonės sutartinai piktinosi žinomo vyro cinizmu – ankstų rytą, girtas, perėjoje, mirtinai sužalojo nekaltą vyrą. Savo šimtaprocentinį įsitikinimą žmonės aiškino: „taip parašyta žiniasklaidoje“.
Antraštėse – kuo daugiau iliuzijų
Naujienų antraštes kuo toliau, tuo sunkiau suprasti „paprastam“ žmogui, neįpratusiam prie žurnalistinės plunksnos vingrybių. Praktiškai visų didžiausių šalies internetinių naujienų portalų antraštės penktadienį skelbė, kad „J. Radzevičius perėjoje užmušė žmogų, dėl įtariamo neblaivumo paimtas kraujas“. Vos vienas portalas teikėsi bent pačiame tekste paaiškinti, kad po eismo įvykio, kurio metu nukentėjo žmogus, kraujo tikrinimas yra privaloma, įprasta procedūra, net ir nesant jokių įtarimų. Be to, šiuos „įtarimus“ įvykio vietoje net nebuvę žurnalistai tesugebėjo pagrįsti J. Radzevičiaus „nesigaudymu aplinkoje“, kuris gali būti normali avarijos sukelto streso pasekmė. Vien tai leido „ketvirtosios valdžios“ atstovams teigti, kad vairuotojas buvo „visiškai girtas“.
Nereikia pamiršti, kad dauguma skaitytojų dažnai fiksuoja tik jiems esminiais atrodančius žodžius – pavyzdžiu, „neblaivus“, „kaltas“, „nužudė“, praleisdami žymiai reikšmingesnes „smulkmenas“ – žodelius „įtariamai“, „galimai“ ir panašius.
Galima pasikartoti, kad šiuo ir panašiais atvejais nebesvarbu, kaip baigsis įvykio nagrinėjimas. Net jei būtų paneigti visi „įtarimai“, dauguma, vienas kitam piktdžiugiškai skelbusių apie „neabejotiną“ žmogaus kaltę, to nesužinos, nes nebeseks rezonansinių straipsnių ir neišgirs kur kas tyliau skambančių „išteisinimo“ antraščių. Žmogaus reputacija, o gal ir visas gyvenimas, liks išmurkdyti sunkiai nuplaunamoje, švelniai tariant, negarbėje. Kas už tai atsakys?
Ribos išblukusios
„Kalbant apie etiką, ribas, visų pirma, nustato žmogiškasis stuburas. Yra taisyklės – „nedaryk kitam to, ko pats nenorėtum, kad tau darytų“ arba „nesukelk žmogui dar didesnio skausmo. Žmogiškąjį stuburą praktiškai visi turime vienodą. Vienintelis klausimas – kiek sau leidžiame“, - sako Linas Slušnys, Žurnalistų ir leidėjų etikos komisijos pirmininkas bei psichiatras.
Anot jo, žurnalistai nuolat bando ribų lankstumą, kiek toli galima nutolti Žurnalistų etikos ir leidėjų kodekso, kitaip – nuo žmogiškojo stuburo. L. Slušnys įsitikinęs, kad dabartinės naujienų portalų antraštės su etika neturi nieko bendro, jas koreguoja rinka, „klikai“ ir noras pritraukti skaitytoją. „Kur ta riba, aš negaliu pasakyti. Vienintelis dalykas – nešališkas faktų pateikimas gali apsaugoti. Mes leidžiame patiems žurnalistams braižyti ribas, o sau pasiliekame teisę pasakyti stop, kai raudona linija yra peržengta, - sako L. Slušnys. Pasak jo, dažnai pasakyti, kas blogai ir kas gerai, yra labai sunku. – Būna, kad lyg ir nieko blogo neparašyta, bet siaubingai pikta. Tas pats buvo ir Radzevičiaus atveju: antraštės klaidino, sakydamos, kad „dėl įtarimų patikrintas kraujas“. Žodis „įtarimai“ lyg ir ne nusikaltimas, bet tai netiesa, nes tikrinti kraują tokiu atveju – tik standartinė procedūra!“
Noras dramatizuoti padaro neigiamos žalos, tačiau teisti pašnekovas neskuba ir sako, kad tai – kiekvieno žurnalisto asmeninė atsakomybė. „Aš esu psichiatras. Žurnalistas yra lygiai toks pat psichiatras. Skirtumas tik tas, kad aš žmonių skausmo neviešinu, o žurnalistų visi bijo todėl, kad jie skausmą viešina taip, jog žmogui būna dar skaudžiau. Gal aš naivus, bet manau, kad žurnalistas, kaip ir gydytojas, turi vadovautis Hipokrato priesaika – pirmiausia nepakenk (lot. non nocere)“, - sako L. Slušnys. Jo manymu, situacijos nepakeistų nei baudos, nei kitos drąstiškos priemonės. Be to, etikos komisija baudžia tik „nuolat piktybiškai pažeidžiančius normas“.
Primityvumas prieš atsakomybę
Pasak pašnekovo, kiekvienoje profesijoje pasitaiko žmonių be moralės – tiek tarp gydytojų, tiek tarp mokytojų ar žurnalistų. „Pirmiausia kolegos turi nepalaikyti. Yra begalė žurnalistų su stuburu ir tai svarbiausia, todėl tų, kurių elgiasi šlykščiai, perspektyva yra labai abejotina. Visi turime pradėti nuo savęs, tik pati bendruomenė gali kažką pakeisti“, - mano L. Slušnys. Anot jo, ribas brėžia žurnalistas, darbdavys bei pati visuomenė ir visi vienodai turi stengtis. Deja, visuomenė yra ganėtinai sugedusi. „Jei koks nors portalas paskelbtų, kad Katedros aikštėje rengiama egzekucija, beveik esu įsitikinęs, jis sulauktų skaitytojų anšlago. Deja, žmogus yra primityvus, jam reikia aštrių pojūčių“, - sako L. Slušnys.
Jo manymu, žurnalistas, turėdamas aukštąjį išsilavinimą, platesnį supratimą apie etiką bei žmogiškąsias vertybes nei dalis žmonių, galbūt girdėjusių tik prastą „gatvės“ kalbą ir turinčių menką supratimą, apie tai, kas galima ir kas ne, turi visuomenei diktuoti tam tikras normas.
„Išsilaikyti rinkoje be agresyvių priemonių yra menas, bet tai nėra neįmanoma. Vienas geras pavyzdys – antraštė „Lietuvos užkampyje gamina tai, ko lietuviai neperka“, straipsnio apie Ariogaloje gaminamas jachtas. Aš nesu iš to „užkampio“, bet man vis tiek yra labai pikta už tuos žmones, kurie ten gyvena, nes tai demonstruoja žeminantį žurnalisto požiūrį. Prieš rašant reikia pagalvoti, kad rašome apie save, savo draugą, kaimyną – taip galvodamas niekada nenorėsi kenkti“, - sako L. Slušnys. Jo įsitikinimu, prie žiniasklaidos šviesėjimo labai prisidėtų politikų ir visuomenės dėmesys etiškiems žurnalistams bei kokybiško darbo įvertinimas.
