Priminsime, kad antrajame rinkimų ture lapkričio 27 d. opozicijos lyderė, sulaukusi 51,37 proc. rinkėjų pritarimo, užtikrintai – 16 proc. persvara – įveikė priešininką, valdančiosios partijos „Vienybė“ iškeltą kandidatą Anatolijų Bibilovą. Rinkimų nugalėtoja save tuojau pat įvardijo Pietų Osetijos respublikos prezidente. Rinkimus pripažino įvykusiais Vyriausioji rinkimų komisija (VRK) ir tarptautiniai stebėtojai. Bet po dviejų dienų respublikos Aukščiausiasis Teismas (manoma, spaudžiamas tuometinio prezidento E. Kokoity) anuliavo rinkimų rezultatus, paskelbęs, kad A. Džiojeva juose manipuliavo rinkėjais. Pačiai kandidatei buvo uždrausta dalyvauti naujuose rinkimuose, kuriuos parlamentas numatė surengti 2012 m. kovo 25 dieną.
E. Kokoity prezidento įgaliojimai baigėsi gruodžio 7 d., ir jie buvo perduoti premjerui Vadimui Brovcevui. Nors po kelių dienų E. Kokoity ir A. Džiojeva pasiekė susitarimą dėl padėties sureguliavimo, o pasiskelbusioji prezidente atšaukė savo šalininkų protesto akcijas, įtampa neatslūgo. Jau sausio 18-ąją ji pareiškė atšaukianti savo parašą po susitarimu, nes valdžia pažeidžia jo sąlygas. Politikė paskelbė nematanti prasmės dalyvauti naujai rengiamuose rinkimuose, nes ji ir taip yra išrinkta prezidente. Netgi numatė naują savo inauguracijos datą – vasario 10-ąją. Bet ir ją nebuvo lemta surengti.
Vėlų vakarą, kai A. Džiojeva ruošėsi ilsėtis prieš inauguracijos iškilmes, į jos namą Cchinvalio priemiestyje, paverstą opozicijos štabu, įsiveržė OMON ir Pietų Osetijos „kagėbė“ darbuotojai. Kaip portalui Gazeta.ru paliudijo štabe buvę darbuotojai, vyrai su ginklais ir kaukėmis sumušė politikę, ji netrukus prarado sąmonę. Laikraštis „Life News“ tvirtina, kad ji patyrė insultą ir buvo išvežta į respublikinę ligoninę. Būstinė buvo nusiaubta, A. Džiojevos bendradarbiai išvežti arba išvaryti iš patalpų.
Agentūros „Interfax“ duomenimis, reanimacijoje esanti A. Džiojeva iki šiol neatgavusi sąmonės, prie jos prileidžiami tik artimieji. Palata, kurioje ji guli, kaip ir jos namai, akylai stebimi teisėsaugos ir specialiųjų tarnybų darbuotojų.
Bet Pietų Osetijos valdžios atstovai pasakoja kitą įvykių scenarijų: neva prokuratūros darbuotojai su milicija atvyko į politikės namus įteikti šaukimo duoti parodymus pagal dar rugsėjo 30-ąją jai iškeltą baudžiamąją bylą dėl bandymo įvykdyti valstybės perversmą (kitais duomenimis – dėl bandymo užimti Vyriausiąją rinkimų komisiją po lapkričio 27 d. rinkimų). Namų šeimininkė pasijutusi blogai ir jai teko iškviesti greitąją. Pietų Osetijos vidaus reikalų ministras Valerijus Valijevas sako, kad opozicijos lyderei fizinio poveikio nebuvo daroma, jėgos struktūrų pareigūnai elgėsi korektiškai.
Šiaip ar taip, kažkuriam laikui politikės karjera sustabdyta ir pasirengimas naujiems rinkimams vyks be jos. Nors, kaip praneša BBC, Cchinvalyje tęsiasi negausūs politikę remiantys mitingai, A. Džiojeva „prarado visą savo sunkiąją artileriją“. Taip politikės perspektyvą interviu Gruzijoje leidžiamame laikraštyje „Rezonansi“ įvertino šios šalies Kaukazo politikos ekspertas Mamukas Arešidzė. Jo nuomone, įvykiai Pietų Osetijoje neperaugs į revoliuciją ar pilietinį susipriešinimą. A. Džiojeva prarado daugybės šalininkų, tarp jų – tokių garsių veikėjų kaip Rusijos laisvųjų imtynių rinktinės vyriausiasis treneris Dzambolatas Tedejevas (VRK sprendimu šiam opozicionieriui nebuvo leista dalyvauti prezidento rinkimuose, nes jis Pietų Osetijoje negyvena daugiau kaip 10 metų) bei buvęs respublikos Saugumo tarybos sekretorius, faktinis gynybos ministras generolas Anatolijus Barankevičius, beje, gimęs Kaliningrade ir kariavęs Čečėnijoje, paramą.
O kandidatų į prezidentus per naujus rinkimus susirinko dvigubai didesnis būrys negu lapkričio rinkimuose. Praėjusį sekmadienį dvylika iš 22 pretendentų paskelbė bendrą pareiškimą, kviečiantį rinkėjus aktyviai dalyvauti balsavime ir pripažinti jo rezultatus, kokie jie bebūtų. Jų programas galėtų apibūdinti kad ir vieno iš vadinamojo Osetijos liaudies fronto lyderių Tarzano Kokoity asmenybė. Buvęs respublikos parlamento pirmininko pavaduotojas laikomas inteligentijos ir verslo bendruomenės vienytoju, bet jo pernai rugsėjį sukurtas judėjimas nieko bendro neturi su tautiniu atgimimu, o veikia, kaip rašoma portale Cominf.org (http://cominf.org/en/node/1166491491 ), su šūkiu „Rusija ir Osetija – neišskiriamos“. T. Kokoity buvo už Rusijos karinių bazių įsikūrimą Pietų Osetijoje.
Gruzijos požiūris į įvykius buvusioje jos respublikoje taip pat nevienareikšmis. Portalas BBCRussian.com rašo, kad šis okupuotas Gruzijos regionas yra ant ginkluoto sukilimo ribos. Kaip ir Rusijoje, Cchinvalyje žmonės išėjo į gatves ir reikalauja laisvo pasirinkimo teisės. Portalas cituoja TV laidoje „24 saati“ („24 valandos“) išsakytą mintį, kad „marionetinė Osetijos vyriausybė užkirto kelią inauguracijai“, nes, praėjus vos 15 minučių po A. Džiojevos atsisakymo vykti duoti parodymus, į jos namus įsiveržė OMON ir Rusijos FST agentai ir išvežė politikę nežinoma kryptimi.
Tbilisiui nepriimtini ne tik „marionetinio prezidento“ rinkimai, bet ir A. Džiojevos inauguracija. „Tai tas pats Kremliaus marionečių skyrimo procesas“, – pareiškė Gruzijos parlamentinės komisijos teritoriniam vientisumui atkurti vadovas Šota Malašchija. Maskva pasistengė, kad pajėgi konkurentė būtų pašalinta ir net nesirodytų sostinėje. Dabar valdžia svarsto, kad ją tolesniam gydymui reikėtų pervežti į Vladikaukazą ar net į Maskvą. Kiti Tbilisio politikos ekspertai mano, kad A. Džiojeva pati surengė spektaklį, norėdama išvengti akivaizdaus pralaimėjimo. Dabar ji jaučiasi lyg kankinė ir negalima atmesti, kad dar grįš į politiką. Dar gruodį opozicijos lyderei lankantis Maskvoje buvo pasakyta, kad Kremliaus netenkina politikės užsispyrimas ir savo šalininkų kvietimas į gatves.
Portalo Grani.ru apžvalgininkas Josifas Galperinas rašo (http://www.grani.ru/Politics/Russia/m.195574.html), kad po A. Džiojevos apsilankymo Maskvoje, pokalbio su V. Putinu ir nesėkmingo mėginimo prasmukti pas D. Medvedevą „kišeninis“ P. Osetijos parlamentas priėmė įstatymą, pagal kurį anksčiau teisti ar teisiami pretendentai negali tapti kandidatais į prezidentus. Iš dabartinių 22 kandidatų ši taisyklė tinka tik A. Džiojevai.
Net jei neminėtume 2008 m. rugpjūčio karo su Gruzija, Maskva regione kartoja tas pačias klaidas kaip ir prieš 200 metų, rašo J. Galperinas. Pati sau sukuria priešą, supjudo tautas, sudaro aklavietes, iš kurių ieško tik griaunamojo pobūdžio išeičių. Rusija taip siekia ne tik įsitvirtinti Kaukaze. Ji turi dar vieną tikslą, taip sakant, šalutinį: neleisti, kad Gruzija įstotų į NATO. Visas šis strateginių interesų kompleksas sudaro bendrą Rusijos politiką regione. O kažkokios ten opozicionierės sveikatos būklė ar demokratiniai rinkimai jai mažai terūpi.
