Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose vykusiame renginyje apie organų donorystę, Sveikatos apsaugos viceministrė Aušra Bilotienė-Motiejūnienė kalbėjo, jog dauguma organų donorų laukiantys žmonės apibūdintų savo savijautą, kaip laukimą, kuris veda iš proto, tačiau tuo pačiu metu teikia daug vilties ir vis didesnį norą gyventi.
Mitai apie donorystę
Kaip informuoja Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos, 2017 metų lapkričio 2 dieną Lietuvoje pritarimą organų donorystei jau buvo pareiškę 25 200 gyventojų (16 500 moterų ir 8700 vyrų), tačiau nors situacija Lietuvoje donorystės atžvilgiu sparčiai gerėja, tarp žmonių vis dar vyrauja klaidingi įsitikinimai apie kuriuos plačiau pasakojo gydytojas reanimatologas Šarūnas Judickas.
„Donorystę esu matęs iš visų pusių, kadangi esu tiek kraujo donoras, tiek įtrauktas į kaulų čiulpų donorystės registrą, anksčiau dirbau transplantacijos koordinatoriumi, o dabar viską matau iš reanimatologo pusės.
Žmonės dažnai galvoja, kad jei ateityje atvyks į reanimaciją su stipriais smegenų sužalojimais ir turės donoro kortelę – bus sutikę, kad po mirties jų organai bus naudojami transplantacijai, gydytojai darys viską, kad tas žmogus ir taptų donoru. Vis dėlto, nieko panašaus“, – sako Šarūnas Judickas.
Lietuvoje didžioji dalis donorų yra po smegenų mirties, tad gydytojas aiškina, kokiais etapais ji nustatoma ir kas vyksta vėliau.
„Kai gauname ligonį, kuriam yra smegenų sužalojimas, pirmiausia privalome įvertinti jo būklę. Dažniausiai šiuos sužalojimus sukelia autoįvykiai, kada kraujas išsilieja į smegenis, buityje pavojingiausi ir dažnai pasitaikantys yra nukritimai nuo laiptų, taip pat insultai.
Lietuvoje yra apibrėžti aiškūs kriterijai, pagal kuriuos yra nustatoma smegenų mirtis ir šioje procedūroje privalo dalyvauti trys gydytojai.
Atvykus tokiam pacientui pirmiausia turime žinoti, nuo ko žmogus miršta, kas sukėlė smegenų sužalojimą. Taip pat turime išsiaiškinti ar nėra vartota vaistų, galinčių imituoti smegenų mirtį, pavyzdžiui, vaistų apsinuodijimo atvejai“, – aiškina gydytojas.
Medikas pasakoja, kad esant smegenų sužalojimams vėliau yra tiriami smegenų kamieno refleksai.
„Tikriname reakciją į skausmą, kaip vyzdžiai reaguoja į šviesą, kaip reaguojama į ragenos palietimą, nes tai pati jautriausia žmogaus vieta, tikriname kosulio refleksą, atliekame kvėpavimo mėginį, kitus papildomus tyrimus bei stebime smegenų kraujotaka. Jei viską tiriant pas žmogų refleksų nebūna ir pasitvirtina kiti tyrimai, tai reiškia smegenų mirtį“, – kalba gydytojas.
Kaip pranešama apie mirtį artimiesiems
Nustačius smegenų mirtį, anot mediko, laukia sunkiausias momentas – pokalbis su artimaisiais, kurio metu reikia pranešti apie jų brangaus žmogaus netektį bei užduoti klausimą, ar jie sutinka mirusio žmogaus organus paaukoti donorystei.
„Tuo metu laikas labai svarbus, ir jei miręs žmogus neturėjo donoro kortelės, artimieji dažniausiai turi tik kelias valandas sprendimui priimti.
Pokalbio su artimaisiais, kada turi pranešti skaudžia žinią, nelaukia nei vienas gydytojas ir nors suprantame donorystės svarbą, šis momentas būna be galo sunkus, tai momentas, kada jaučiamės labai nejaukiai.
Visgi didžioji dalis artimųjų sutinka paaukoti mirusio žmogaus organus, tačiau nesutinkančių negalime teisti, nes tai yra ypač sunki, liūdesio ir streso kupina situacija, o mes gydytojai tokių pokalbių metu jokiu būdu negalime taikyti spaudimo ar kalbėti tarp eilučių.
Taip pat džiugu, jog atsiranda artimųjų, kurie pabrėžia, jog donorystė yra vienas iš mirties įprasminimo būdų“, – nurodo Šarūnas Judickas.
