Spalio viduryje Vilniaus miesto savivaldybės vyriausiąja architekte išrinkta Laura Kairienė. L. Kairienė paskutinius dvejus metus dirbo buvusio sostinės vyriausiojo architekto Mindaugo Pakalnio patarėja, anksčiau bendrovėje „Baltic Engineers“ užėmė Plėtros departamento, Dizaino ir teritorijų planavimo skyriaus vadovės pareigas, rašyta pranešime, kuriame paskelbta apie jos išrinkimą.
Konkursas paskelbtas rugpjūčio pabaigoje iš pareigų pasitraukus M. Pakalniui, sulaukusiam kritikos dėl savivaldybei nepalankių teismų sprendimų, susijusių su statybų leidimų išdavimo teisėtumu, ir nepakankamos vertingų miesto medžių, želdynų, parkų apsaugos.
„Miesto vyr. architekto pareigos įpareigoja kurti Vilnių taip, kad jis būtų patogus gyventojams, verslui, patrauklus sostinės svečiams. Rasti geriausius sparčiai augančios sostinės teritorijų planavimo ar žaliuojančio kraštovaizdžio klausimų sprendimus – daug ambicijų ir kūrybiškumo talpinantis iššūkis“, – pranešime cituotas Vilniaus savivaldybės administracijos direktorius Adomas Bužinskas.
„Naujajai miesto vyr. architektei tokių iššūkių tikrai netrūks, tačiau atviras ir lankstus požiūris į sostinėje egzistuojančias problemas padės kurti patogų miestą visiems jo gyventojams“, – pridūrė jis.
„Už nieko nedarymą mes irgi esame atsakingi. Už nieko neveikimą, nepokytį mieste mes esame atsakingi. Man didžiulė atsakomybė kiekvieną kartą, kai ateina projektas, dėti parašą po juo. Tai atsakomybė ateities kartoms dėl to parašo, kurį aš padėjau“, – pokalbio su tv3.lt metu sakė L. Kairiene.
Su naująja miesto vyriausiąja architekte kalbame savivaldybės pastato pirmajame aukšte įsikūrusioje architektūros laboratorijoje, kuri atvirai matoma visiems praeiviams. Tai atrodo net kaip žaidimų kambarys, nes kabinetas pilnas įvairių modeliukų, maketų, grafikų. Ir nors tai gali priminti smagų žaidimą ar „LEGO“ kaladėlių dėliojimą, šiame kabinete vyksta Vilniaus ateities planavimas. Nes už kiekvieno modeliuko, kubelio, rutuliuko slypi naujas pastatas. O už kiekvieno pastato – šimtų ir tūkstančių vilniečių gyvenimai.
Naujienų portalo tv3.lt interviu su Vilniaus miesto vyriausiąja architekte Laura Kairiene – apie jos viziją, modernumą istoriniame miesto centre, metro idėją ir ar reikia klausyti kiekvienos bobutės nuomonės apie naują pastatą.
Apšilote kojas naujoje pozicijoje, tai kas labiausiai nustebino?
Didžiausia staigmena buvo informacijos kiekis ir krūvis, kuris yra neįtikėtinas. Jaučiuosi stovėdama prieš cunamį ir bandau atlaikyti jį. Atrodo, kad visi tik ir laukė, kada paskelbs apie naują vyriausiąjį architektą, nes iki tol visi buvo dingę, o jau po žinios visi supuolė, labai reikia, daug reikalų. Tas kiekis informacijos, susitikimai, nuo privačių iki viešų, gyventojų pasiūlymai... Labai daug to kontakto įvyko.
Tai nustebino gerąja prasme. Jaučiuosi intensyviai dirbanti, vakar išėjau dvyliktą nakties iš darbo. Toks mano ritmas. Tikiuosi, kad jis normalizuosis, bet šiaip labai įdomu ir džiaugiuosi, kad esu savo vietoje.
Nebijote viešumo? Aišku, čia ne Vilniaus miesto mero postas, bet prisiminus, kiek aptariami buvo Mindaugo Pakalnio veiksmai, ar nebuvo neramu patekti į rampų šviesą?
Nežinau, ar daug yra žmonių, kurie mėgsta būti taip eksponuojami. Supranti, kad ir savo privatumą turi atverti. Čia kaip pasekmė, o ne pasirinkimas, tu negali pasirinkti to. Mano pasirinkimas buvo ne viešumas, mano pasirinkimas buvo kurti Vilniui. Jeigu viso to pasekmė yra viešumas, taip, suprantu, bet aš matau ir gerųjų pusių. Aš noriu kalbėti, matau poreikį kalbėti. Vyriausiasis miesto architektas turi nešti ne vieną žinutę, tai kitaip ir neišeina.
Man patinka bendrauti su žmonėmis. Bus visokio to viešumo, ir neigiamo, ką Mindaugas turėjo. Suprantu, kad sudėtinga, bet tikslas mano išlieka – dirbti dėl Vilniaus.
Su kokia žinia gyventojams jūs pradedate savo, kaip miesto vyriausiosios architektės, karjerą?
Čia nėra mano vienos kūrimas, būtų keista, kad man vienaip pasakius, taip ir įvyktų. Aš nesijaučiu čia vienvalde planuotoja, visko matytoja. Taip nėra. Matau, kaip komanda mūsų gali veikti. Matau, kaip vilniečiai gali veikti kartu. Yra labai daugybė šalių, kurias aš noriu jungti. Mano labai aiški žinutė – susijungus galime padaryti daug dalykų. Man svarbi komunikacija, svarbus skaidrumas, svarbu girdėti skirtingas šalis, nes jų yra įvairių.
Viena mano žinutė – miestas turi būti žmonėms. Sovietiniais laikais kurtas miestas nebuvo skirtas žmonėms. Žmogus buvo pamirštas, tad norisi, kad jis būtų prisimintas. Reikia galvoti, kaip jaučiasi žmogus viešojoje erdvėje, gatvėje. Mes, miesto kūrėjai, turime labai pagalvoti apie judėjimą gatvėse, laisvo laiko leidimą, suplanavimą miesto taip, kad mes turėtume subalansuotus srautus.
Tų žinučių gali būti labai daug. Ką dabar darome, esame inicijavę bendrojo plano monitoringo procesą. Matome, į kur Vilnius krypsta, kad plėtra, vis dėlto, yra nukreipta į užmiestį. Siaubinga plėtra, nes norėtųsi, kad ji koncentruotųsi kitur. Pietuose niekas nevyksta, nes nėra infrastruktūros jungčių, o jungčių nėra, nes mes turime labai savitą Vilniaus kraštovaizdį, daug miškų, kalvų, nėra taip lengva pastatyti naujas gatves. Ten, kur susikuria infrastruktūra, ten ir vyksta plėtra – šiaurėje. Šiaurėje mes turime koncentraciją, kartais nelabai sėkmingai suvaldytą plėtrą.
Tos mano žinutės susijusios su problemomis, kurias galėtume išspręsti. Problemų sisteminimą realiai ir darome, darydami bendrojo plano monitoringą. Formuojame išorės ekspertų sąrašą, įtrauksime visuomenės atstovus, žinovus, kurie galėtų prisidėti prie supratimo, ką reikėtų pakeisti Vilniuje. Tai bus naujas dalykas, dirbsime iki kovo mėnesio pabaigos ir su bendrojo plano rengėjais, ir su išorės ekspertais.
Teko iš kai kurių vystytojų išgirsti pasipiktinimą dėl projektų derinimo su visuomene. Sako, vienai bobutei nepatiko, tai projektas stoja. Jie taip pat nepatenkinti ir statybos leidimų išdavimo tvarka, kad ji yra labai lėta. Kaip jūs matote bendravimą su privačiais vystytojais?
Čia amžina diskusija, kaip rasti balansą. Mes, savivalda, esame kaip mediatorius. Turime realių tokių susitikimų, kur prie vieno stalo susodiname gyventojus ir plėtotojus. Visada iškyla klausimas, kuris teisininkams sunkiai pamatuojamas – urbanistinis integralumas ir mastelis. Tai yra, tai ką mes suplanavome teisėtai, kaip tai dera kontekste.
Taip, yra tokių gyventojų, kurie sako, kad aš nenoriu, dvidešimt metų čia niekas nevyko, norėčiau, kad ir toliau niekas nevyktų. Čia toks nimbizmas, kurio tikrai nenorime palaikyti. Mes stengiamės išgirsti racionalius argumentus.
Bet kartais, padarius visus teisiškai teisingus sprendimus, turime nelabai gerą rezultatą. Tai yra architektų profesionalų darbas, kurie gali suvaldyti mastelį, integralumą, tai, kas nėra apibrėžiama įstatymais.
Turime šiauriniame Žvėryne daugybę projektų užkurtų, kuriuos stebiu. Man jie kelia nerimą. Kai plėtotojai nusiperka šešių arų sklypą ir bando sukišti maksimalius rodiklius pagal bendrąjį planą, išeina, kad jie gali, teisę turi, bet rezultatas tai blogas. Tuomet gyventojai intuityviai, neturėdami aiškių argumentų, sako, kad kažkas čia ne taip.
Tai nėra lengva diskusija. Aš ant stalo turiu daug projektų, kuriuos turiu pasirašyti, nežinau, kaip viskas baigsis. Siūlai plėtotojui susimažinti užstatymą, jis sako, kad turi lūkesčių pagal bendrąjį planą.
Bendrojo plano neužtenka. Noriu pranešti ir pasiųsti žinutę – reikia planuoti daugiau, nei bendrasis planas. Turime stambų mastelį ir turime nusileisti į mažą teritoriją ir ten smulkiau išnagrinėti. Galbūt paaiškės, kad ten mums neužtenka rodiklių, kuriuos nustatėme planuodami visą miestą. Tai yra normalu.
Norėtųsi, kad darytume ne sklypais, ne pavieniui, kad nerėktų tos bobutės po vieną, o teritorijomis matytume visą viziją. Tada galėtume paaiškinti, kodėl čia reikia aukštesnio, čia žemesnio, o čia dar kažkokio kitokio pastato. Labai norisi teritorijų, o ne sklypų planavimo.
Su komanda susidėliojome prioritetus teritorijų, kurios galėtų eiti į koncepcijų lygį ir parodyti gyventojams, kaip mes matome tą vietą. Tą mes ir darysime – planuosime teritorijomis.
Gana šviežias pavyzdys, kai buvo visuomenės pasipriešinimas – Romaino Gary skveras ir jame esantys medžiai. Kaip jums ši situacija?
Palietėte visuomenės įtraukimo ankstyvojoje stadijoje klausimą. Jūs turbūt žinote, kad Seime vyksta Statybos įstatymo svarstymas ir vienas iš klausimų ant stalo – visuomenės įtraukimas ankstyvoje stadijoje. Mes turėjome prieš tai Seime diskusiją su daugybe atstovų iš plėtotojų tarpo, Aplinkos ministerijos, bendruomenių, klausdami savęs, kada mes galime sakyti kažką, o kada jau laikas patylėti. Turi būti labai aiškus sutarimas, kada mes galime reikšti savo norus, kur yra mūsų norų ribos, kad mes neįsisuktume į begalinį ratą.
Dabar visuomenės įtraukimo nėra, yra visuomenės informavimas. Tai vyksta per vėlyvoje stadijoje, kai projektas jau yra paruoštas. Pavyzdžiui, teritorijų planavime yra etapas, kada visuomenė gali dalyvauti viešame svarstyme, bet realiai tik išklausyti, nes pokyčiui laiko nelabai yra. Tada yra projektinių pasiūlymų etapas, kai irgi praktiškai viską paruošta atneša ir mažai ten pokyčio yra.
Tokia susispaudusi situacija yra daugybę metų ir ji tiesiog išsprogo. Žmonės keliauja, skaito, mato, kaip užsienyje yra vykdomi visuomenės įtraukimai. Aš sakau įtraukimai, kai gali pasiimti kalkę, pieštuką ir kartu svajoti, kiek ribos tai leidžia, nes, žinoma, visų svajonių mes neįgyvendinsime. Bet turi būti laikas, kai mes nuo balto lapo pradedame kalbėti. Šito nebuvo ir žmonės jaučiasi neišgirsti.
Konkrečiai Basanavičiaus g. atveju nemanau, kad buvo kaltų ar blogai padariusių. Visi įvykdė savo darbą, nebuvo poreikio vertinti tų medžių, nebuvo alternatyvių svarstymų galimybių ar tradicijų. Tiesiog, statytojas vieną dieną išsitraukė statybos leidimą iš stalčiaus ir pradėjo veikti.
Mes dabar bandome susiskaičiuoti, kiek išvis yra statybos leidimų stalčiuje ir kiek gali būti pasekmių, nes, kaip žinote, statybos leidimas neturi savo galiojimo datos, senaties terminas dešimt metų, po dešimties metų teismai jau nieko nepasisako. Mes patys esame susikonstravę tokią keistą situaciją savo teisinėje bazėje. Gyventojai pamiršta, kad savivalda yra ne leidžiamoji, o vykdančioji valdžia, bet jie turi savo lūkesčių ir jiems nesvarbu, kas sukonstravo tą įstatymą, jie mato, kad savivalda įgyvendina, jaučiasi neatliepiami ir išsprogsta tokio situacijos.
Romaino Gary skveras yra svarbi visuomenei vieta. Jeigu būtų buvęs laikas pasakyti, kad žiūrėkite, galite planuoti tą kavinę ar ką ten norite, bet jau šito skverelio tik nepanaikinkite, gal būtų statytojas girdėjęs. Aš manau, kad niekas negirdėjo, nes nebuvo galimybės. Aš esu už tai, kad mes kalbėtumėmės. Poreikis yra kalbėtis, nes nuo kalbėjimosi viskas ir prasideda.
Pakalbėkime apie dešimt architektūros ir urbanistikos taisyklių. Sakote, kad savivalda įstatymų nepriima, ji vykdančioji valdžia, bet šios taisyklės priimtos savivaldybės formate priimtos. Tiek Specialiųjų tyrimų tarnyba (STT), tiek Statybos inspekcija kritikavo šį modelį. Jūs matote šių taisyklių ateitį?
Žinoma. Aš galiu jums daugybę duoti. Vyriausiasis architektas turi vykdyti Architektūros įstatyme numatytą misiją, kažkas turi būti atsakingas už miesto plėtrą, urbanistinį integralumą. Įrankių tam vykdyti neužtenka, įstatymai neapibrėžia to. Mes daugybę metų tai darėme be taisyklių, be skrajučių, be nieko. Bet kiekvieną kartą reikėdavo įrodinėti raštais, susitikimais, kalbėjimu.
Jeigu mes sakome, kad mums nusibodo daug kartų kalbėti, gal galime užrašyti principus, su kuriais mes galėtume sutikti, nes tai bendražmogiški principai, tai nėra nieko naujo, pasaulis jau daugybę metų tai daro. Bet kai tik užrašome tai, kažkas įvyksta baisaus, įvyksta kažkas siaubingai nelegalaus.
Nemanau, kad tai yra nelegalu. Tai yra maksimaliai skaidru. Ir vienam, ir kitam plėtotojui tu sakai, kad yra bendri principai. Taip pat ir gyventojams tu nurodai, kokie yra tie principai. Tos priemonės mums lengvina susikalbėjimą.
Ar viskas turi būti įteisinta įstatyme? Tarsi Aplinkos ministerija mums atiduoda tą laisvę, kaip mes konstruosime tą miestą, bet kai pradedame naudotis ta laisve ir kalbėti skaidriai ir garsiai, sako, kad čia yra nelegalu.
Viena iš tų taisyklių – gerbk kontekstą, jei reikia, jį atsakingai keisk. Bet visuomenėje kyla pasipiktinimo dėl plėtotojų veiksmų. Ta pati Romaino Gary skvero istorija. Bet yra ir daugiau pavyzdžių. Žygimantų gatvės daugiabutis – socialiniuose tinkluose virė diskusijos, kad jis iškrenta iš greta esančių pastatų konteksto. Kitas pavyzdys – Radvilų rūmų dailės muziejaus rekonstrukcija. Ar čia skonio klausimas? Ar žmonės nori matyti miestą kaip muziejų? Ar kartais plėtotojai ir tvirtinantys konkursų rezultatus iki galo neatsižvelgia į kontekstą?
Jūs neįsivaizduojate, kokia kova pas mus kiekvieną dieną nuo aštuonių iki penkių vyksta būtent dėl konteksto. Visi iki vieno ateina su maksimaliu noru ir visiems mes turime aiškinti, kaip tai dera arba nedera. Matytumėte, kaip atrodo mūsų darbas, nuolatinės derybos, raštai, susitikimai, aiškinimai, maketavimai, kodėl turėtų būti vienaip arba kitaip. Tuos sprendinius, kuriuos pamato visuomenė, jie jau būna maksimaliai atkovoti.
Tikrai nėra taip, kad sakome, ką atnešėte, tą ir darome. Paliudys ir plėtotojai. Dėl ko užsitęsia projektinių pasiūlymų stadija, nes mes vienas pas kitą ilgai vaikštome, bandydami išreikšti Vilniaus plėtros lūkestį. Kodėl Mindaugas su komanda surašė tas taisykles? Nes nusibodo aiškinti, per daug užsitęsdavo tas procesas. Pasakai, grįžta vėl, pasakai, grįžta vėl.
Mes savivaldos komanda nuolat esame tarp dviejų ugnių. Tai nėra lengva.
Bet dėl pačios išvaizdos tų pastatų. Kai kalbame apie kontekstą, dažnai turime omenyje, kiek jie dera prie greta esančių pastatų. Ta kritika iš visuomenės dažniausiai plaukia iš argumento, kad per dažnai į istorinį miesto centrą įsileidžiame modernybės, kad tas naujas projektas atrodo kaip svetimkūnis. Ar reikia konservuoti tą miesto centrą ir naujus projektus paversti greta esančių pastatų kopijomis? Ar leisti istorinėse miesto vietose to modernaus štricho?
Jūs kalbate apie principinius visuomenės susitarimus, ką mes darome. Ką girdžiu iš visuomenės, visiems nėra akivaizdžiai aišku, kaip mes kuriame – ar mes imituojame, ar mes kuriame naujai. Buvo net tokių pasiūlymų, kad mes išvis diskutuoti, paaiškinti, kokiais mes principais kuriame senamiestyje.
Medžiai, gatvių siaurinimas, naujas kontekstas senamiestyje – stigmos, kurios nėra iškalbėtos ir klausimai neatsakyti. Feisbuko retorikos aš nepriimu ir padedu ją į šalį. Man feisbukas nėra ta platforma, kurioje mes galėtume kalbėti. Aš įvaizduoju diskusijas, debatus tomis temomis, kad visuomenei būtų aišku. Šiaip pasaulyje nėra nieko naujo, kad mes istorijos neimituojame. Senamiestyje mes turime išskirti, kad tai yra nauja. Mes nesukuriame to seno, nes mes esame XXI a. ir ne tame istoriniame sluoksnyje. Mes darome taip, kad ateinančios kartos galėtų skaityti miestą kaip žemėlapį. Žiūrėkite, šiame dešimtmetyje jie kūrė taip, o šitame dešimtmetyje viskas pasikeitė.
Mes negalime pasakyti, kad mes ištrinsime viską, nugriausime visus sovietinius kvartalus, nes mums nepatiko tas etapas. Ne, jis yra istorijos dalis.
Mano galva, teisinga ir nieko naujo išskirti istoriniuose miesto centruose architektūrą, kad ji kalbėtų kaip moderni. Kitas klausimas, kokiomis raiškos priemonėmis tai daroma. Čia jau profesionalumo dalykai. Bet mes turime aiškiai įvardinti – mes istorijos neimituojame ir kuriame naują.
Aš labai norėčiau, kad mes galėtume kalbėti, debatuoti, diskutuoti ne feisbuke, bet profesionalioje kompanijoje. Tą, manau, mes galėsime daryti, suprantant tas opias temas ir kalbant apie jas. Ne tik feisbuke, nes feisbukas tikrai nėra ta vieta, kur galime diskutuoti dėl pamatinių susitarimų.
Feisbukas tiesiog yra erdvė, kuri yra lengviausiai prieinama. Toks agoros atitikmuo šių laikų visuomenėje. Per tą triukšmą nebūtinai gimsta tiesa, bet žmonės turi teisę pasisakyti savo nuomonę.
Gerą temą palietėte. Visuomenės įsitraukimas yra mano diplominio tema. Kiek jos reikia įtraukti? Kada mes turime ją įtraukti? Įtraukdami visuomenę, mes, kaip savivaldybė, ar tie patys plėtotojai, patiriame kaštų, laiko, resursų prasme, turime suplanuoti komunikacijos kampaniją, ne vieną ir ne du susitikimus. Tam reikia laiko, dėmesio. Visiems projektams to padaryti neįmanoma.
Ką mes dabar darome, tai kuriame platformą, kurioje būtų galima diskutuoti, kurioje būtų galima matyti mieste vykstančius pokyčius, reikšti nuomonę, dalyvauti apklausose. Tai nieko naujo pasaulyje, tą daro visi didieji miestai.
Aišku, online niekada neatstos gyvo bendravimo, aš visada už gyvą. Bet mūsų, kaip savivaldos, tikslas yra sukurti tą vietą, kur būtų galima rasti, kokie esminiai projektai, būtų galima pareikšti nuomonę.
Bet čia yra proga pamąstyti, kas yra ta visuomenė. Ta močiutė, su visa pagarba visoms močiutėms, bet svarbu identifikuoti, kiek tai yra vieno žmogaus interesas, kiek tai yra grupės. Tarkime, Niujorke, jeigu tu mieste nori turėti balsą, kaip visuomenės atstovas, turi būti baigęs tam tikrus kursus, išklausyti temas apie teisę, architektūrą, urbanistiką. Tada jau tavo kritika gali būti konstruktyvesnė, tu turi visai kitą žodyną. Viskas pereina į profesionalesnį lygį.
Kur, jūsų nuomone, juodžiausios Vilniaus dėmės? Ilgai kalbėjome apie Perkūnkiemį, kurio vystymas buvo gana uraganiškai atliktas. Ar vis dar Perkūnkiemis yra juodžiausia miesto vieta, ar matote, kad kita Vilniaus vieta artimiausiu metu gali susidurti su sunkumais?
Toks platus klausimas, galvoju, kurią čia temą padėti ant stalo. Bendrojo plano monitoringo susitikimuose aptariame daugybę temų. Miestas nėra vienalytis. Jis yra ekonominių, socialinių, aplinkosauginių, kultūros klausimų visuma. Tai yra VISUMA.
Kiekvienas miestas turi savo tikslų ir uždavinių, kuriuos sprendžia. Priklauso nuo laiko ir etapo. Dabar mes turime augantį miestą. Turime žiūrėti, kur jis auga, kur galime atliepti problemas. Šiame mieste žmonės nori mokytis, nori dirbti ir gyventi. Klausimas, kaip mes planuojame jų aplinką.
Stebint bendrai, tai ta plėtra už miesto vis dar vyksta. Bet kurie bendrojo plano reglamentai, nustatymai nepadeda, plėtra yra didelė, plėtra padidėjo ir Vilniaus rajone. Neslėpkime, yra labai aiškus mechanizmas, kaip rajone gyvenantys miestiečiai atvažiuoja čia dirbti, naudoja tą Vilniaus infrastruktūrą. Vilniuje tikrai yra daugiau, nei 600 tūkst. gyventojų. Yra visas tas konglomeratas ir aplink. Mes turime spręsti tą problemą su rajonu, tai yra didelis klausimas.
Miestui neapsimoka plėtra. Nes tada mes turime atvesti gatves, viešąjį transportą, inžinerinius tinklus. Tarkime, yra Gulbinai, kur ateina plėtotojai ir sako, kad jie turi žemės, turi lūkesčių, turi viziją užauginti miestą. Mes, plėtotojai, ten nesame numatę plėtros prioritetų, nes yra daug arčiau centro esančio galimo potencialo, kur mes galėtume išnaudoti esamą infrastruktūrą.
Kas tas miesto tankinimas? Tai pradėkime nuo centro tą miesto statymą. Nė vienas miestas nepradėjo statytis kažkaip centre, o po to už kažkiek kilometrų. Kai atsirado automobiliai, mes pradėjome leisti sau pavažiuoti automobiliu, kur graži vieta. Visi pradėjo ieškoti tų gyvenamųjų vietų ten, kur gražu, nes mašina leidžia privažiuoti.
Bet po 60-ųjų mašinų bumo, kuris vis dar vyksta, man atrodo, mes turime atsipeikėti, kad ne taip yra konstruojamas miestas. Mes negalime toliau važiuoti iki Panevėžio, nes ten gražu, ir dirbti Vilniuje. Kiek toli mes galime leisti sau gyventi ir dirbti Vilniuje nesėdėdami kamščiuose, nepykdami vienas ant kito? Vilniaus plėtra į užmiestį yra problema, ne vieno kvartalo prasme.
Kita problema – didelė koncentracija šiaurėje ir maža pietuose. Jeigu mes norime atverti tą potencialą, reikia galvoti apie atitinkamas jungtis. Vilnius neturi to žiedo, jis yra radialinės schemos miestas, bet neturi to žiedinio apvažiavimo, yra tik dalis aplinkkelio. Pietuose ar rytinėje dalyje negalime sukurti dėl oro uosto, kalvą, miškingų teritorijų. Yra numatyta per [Vilniaus] rajoną viena jungtis, aš jos labai linkėčiau Vilniui, bet Kelių direkcija jau daugybę metų nukelia tą projektą pietuose.
Grįžtant prie esminio dalyko – mes turime turėti gerą infrastruktūrą, kad galėtume plėstis. Norėtųsi tose monofunkciniuose kvartaluose sukurti miestą mieste. Kad mes turėtume galimybę vaikščioti, dirbti, laisvalaikį leisti Pašilaičiuose, Karoliniškėse, Justiniškėse.
Mes ne vieną dešimtmetį kalbame apie tai, kaip priversti miestietį išlipti iš automobilio ir persėsti į viešąjį transportą, diskutuojama apie skirtingas transporto priemones. Kodėl viešasis transportas nėra populiarus? Taip, keleivių skaičius auga, tą rodo ir skaičiai, bet dažniau renkamės automobilį, nes taip yra ir greičiau, ir patogiau.
Manau, kad kartas nuo karto sveika pasitikrinti pamodeliuojant tokių projektų kaip metro ar tramvajus įgyvendinimą. Tai neturi būti stigma, nes tai lygu didžiulės investicijos. Kas dešimtmetį pasvajojama, atliekamos studijos. Sveika įsivertinti, kur mes esame ir kaip gyvename.
Jei žvelgtume racionaliai, mes esame per daug išsitaškęs į šonus miestas, kad racionaliai suplanuotume metro. Kažkada diskutavome su mūsų JUDU specialistais, jei turėtume tų milijonų, tai kurią pirmą tą juostą tiestumėme. Visi bijome kalbėti, nes negalima, per drąsu, politikams nepatogu. Aš manau, kad mes galime kalbėti ir svajoti.
Kur tiestumėte pirmąją metro liniją Vilniuje?
Realiai, pagal gyventojų tankumą, tai Pilaitė ir visa šiaurinė miesto dalis, Ukmergės gatvė. Sakome, kad Vilniuje tiesiame metro į Pilaitę? Gal. Metro į oro uosto zoną? Nėra ten tiek gyventojų. Jeigu susidedame pinigų vienai linijai į pilaitę, tai puiku. Man norisi kalbėti ir turėti argumentus.
Grįžtant prie paprastesnių įrankių, yra būdų ir galimybių susitvarkyti su esame infrastruktūra. Pavyzdžiui, pasikeisti autobusų parką, susitvarkyti A juostas.
O ką manote apie gatvių humanizavimą? Ar tai turėtų būti tęsiama?
Manau, kad tai yra maksimali mūsų Vilniaus svajonė – pakeisti gatves. Nuo to sovietinio planavimo, kur kažkas sugalvojo ne taip, kaip mes dabar norėtumėme. Aš labai norėčiau, kad mano vaikai turėtų dviračių takus ir galėtų jais važiuoti. Aš labai norėčiau matyti ir šešėlį gatvėje, einantį nuo medžio, o ne karščio zoną. Aš noriu matyti visus kitus gatvės elementus, kurių nebuvo sovietiniais laikais.
Mes nesame pakeitę daugumos tų gatvių, o poreikis jas perplanuoti – didžiulis ir milžiniškas. Miestai privalo eksperimentuoti. Ar gatvių humanizavimo metu buvo padaryta klaidų? Taip, manau, kad kas nedaro, tas neklysta. Nenoriu skaičiuoti, badyti pirštais, bet sveikinu aną vadovybę už drąsą. Jie bandė padaryti ir buvo padaryta klaidų, komunikacijos, projektavimo.
Visi sakome, kad turime keistis, tai kodėl gatvės turėtų nesikeisti? Kodėl gatvės turi tik dangą pakeisti? Gatvė yra tas pats, kas aikštė, parkas. Pagalvokime pagaliau apie pėsčiuosius, ne tik apie mašinas. Kuo mes daugiau sukursime galimybių važiuoti dviračiais, tuo bus daugiau dviračių. Kuo daugiau galimybių pėstiesiems, tuo bus daugiau vaikščiojančių pėsčiomis. Mažiau mašinų, mažiau išmetamųjų dujų. Mes norime, kad mūsų mieste nesmirdėtų išmetamosiomis dujomis.
Idėja yra nuostabi, aš sveikinu visą gatvių standarto komandą. Matėte, kiek darbo sudėta. Tiesiog ši atėjo dar negyvena savo gyvenimo. Ar mes tai darysime? Tikrai taip. Tiesiog reikia subręsti. Ten kur bus naujos gatvės, galima tai taikyti. Mes daugiau kalbėsime apie tai, kaip saugiai gali sugyventi tiek mašinos, tiek gyventojai. Tas gatvių standartas dar galėtų pasipildyti.
Bet miestai turi eksperimentuoti. Kitaip tu nesukursi nieko. Tu negali būti pirmūnas be klaidų.
Toliau nebeskaiciau.
Tokias idiotes tik vlns turi.
Siaurina kelius, mazina co2, apmokestina parkinga.... sako kokie idiotai isvazouoja i priemescius....
