Knygos „Geltono metalo raktas“ veiksmas vyksta mistiškose Prahos gatvelėse, senojoje Krokuvoje, šiuolaikinėje Vokietijoje ir… Lietuvos sostinėje.
Viską darome kartu
− Ar labai populiarus Maksas Frajus? – „Balsas.lt savaitė“ pasiteiravo po šiuo vardu besislepiančios ir Vilniuje šeštus metus gyvenančios knygos autorės Svetlanos Martinčiuk.
− Taip. Su Rusijos leidykla „Amfor“ leidžiame knygas, ant kurių didelėms raidėmis parašyta: „Maksas Frajus pristato“. Jose – geri, bet nežinomi autoriai, gyvenantys kitose šalyse. Dažnai nutinka taip, kad žmogus, negalintis nuolat vartoti gimtosios kalbos, pradeda labai gerai rašyti.
− Apie ką jūsų knygos?
− Sukūrėme didelį maginės fantastikos ciklą „Echo labirintai“ – iš ten daugelis ir „pažįsta“ Maksą Frajų. Kai sakau „sukūrėme“, turiu galvoje ir savo bendraautorių Igorį Stiopiną. Mes viską darome kartu. Tai knygos apie žmogų, kuris, papuolęs į kitą pasaulį ir kitoje, visiškai jam nežinomoje aplinkoje, turi žengti pirmuosius žingsnius. Tokią seriją galima rašyti nuolatos.
Juk tai, kas vyksta literatūrinėje istorijoje, nedaug kuo skiriasi nuo tikrojo gyvenimo. Knygos kūrimo pradžioje paprastai dar nežinau, kaip klostysis siužetinės linijos. Sugalvoju tai tik rašydama. Taigi patiriu ne mažiau staigmenų nei skaitytojas.
Pieštukas Dievo rankose
− Kiek realybės yra jūsų fantastiniuose pasauliuose?
− Pastarasis mūsų romanas „Geltono metalo raktas“ − kriptologinis detektyvas. Knygos veiksmas vyksta tame pačiame mieste, toje pačioje gatvėje ir net toje pačioje kavinėje, kurioje dabar sėdime. Knygose išsigalvojimas ir realybė kartais taip susipina, kad net mes patys negalime pasakyti, kas yra kas.
− Iš kur semiatės fantastinių idėjų?
− Tai toks klausimas, į kurį jums sąžiningai neatsakys joks rašytojas. Tiesiog nėra tokių žodžių kalboje. Gali sakyti, kad apėmė įkvėpimas, susisapnavo, atsisėdau ir supratau, pas mane atėjo juodas žmogus ir liepė rašyti. Visa tai bus netiesa. Tiesiog kažkas įvyksta.. .
Na, įsivaizduokite, kad vaikšto žeme rašytojas, kuris staiga pavirsta pieštuku. Jį paima Dievas ir pradeda juo ką nors piešti. Ką gali pasakyti pieštukas? Mane apvertė aukštyn kojom ir aš kažką dariau?
Maskva nebežavi
− Kaip atvykote į Vilnių?
− Aš ir I. Stiopinas kartu gyvename jau dvidešimt metų. Mes gimėme Odesoje, dvylika metų praleidome Maskvoje, kur atvažiavome kaip dailininkai – gaminome pasakiškus, neegzistuojančius personažus iš plastilino.
Mūsų projektas vienu metu buvo labai sėkmingas Maskvoje, vėliau Niujorke, Vokietijoje. Tačiau sunkiai parduodamas, todėl pavargusios meno galerijos nuo mūsų nusisuko. Dėl plastilino įgavome patirties kuriant paralelines realybes. Taip pradėjome rašyti knygas, naudodamiesi Makso Frajaus pseudonimu.
Praleidę 12 metų Maskvoje, supratome, kad gyventi ten dėl pinigų mums nereikia. Knygos pradėjo duoti nedidelio, bet normaliai pragyventi pakankamo pelno. Nenorėjome grįžti į Odesą. Tame mieste iš pažįstamų beveik nieko neliko, daug kas išvažiavo, kiti tiesiog numirė.
Taip nutiko, kad atvykau į Vilnių. Nors tame nebuvo nieko racionalaus, tik išlipusi autobusų stotyje supratau, kad norėčiau čia gyventi. Igoriui irgi patiko, todėl ir pasilikome.
− Bet kodėl išvažiavote iš Maskvos?
− Mūsų akyse Maskva virto miestu, kuriame nebeįmanoma gyventi. Ten – labai agresyvi aplinka. Nepatinka vien tai, kad į darbą turi važiuoti 2–3 valandas. Ten tiesiog labai daug žmonių, o kai jų daug − žmogaus gyvybė praranda vertę.
Visai nenoriu pasakyti, kad Maskvoje visus žudo. Ten galima rasti labai daug nuostabių žmonių, daug puikių vietų, tačiau tai − tik menkos salelės. Gyventi Maskvoje − tai lyg būti naru, jausti nuolatinį spaudimą, o iškilus dar susirgti liga, atsirandančia dėl slėgių skirtumo.
− Teko girdėti, kad turite problemų su mūsų Migracijos departamentu dėl leidimo gyventi Lietuvoje?
− Mūsų dokumentų pateikimu užsiėmė nekompetentinga juristė, kuri padarė klaidų. Mes ją pakeitėme ir tikiuosi, kad galėsime likti Lietuvoje. Man smagiau manyti, kad pasaulis nėra blogas, nei kad menininkus vėl skriaudžia.
TIK FAKTAI
S. Martinčiuk gimė Odesoje 1965 metais.
Ji studijavo Odesos valstybiniame universitete, Filologijos fakultete.
1985 metais nutraukė studijas ir atsidėjo meninei veiklai.
Šiuo metu ji − rašytoja, meno projektų kuratorė, literatūros kritikė.
